37-erių Vaidas Mikaitis iš pažiūros atrodo paprastas darbininkas, besisukantis kaip ir daugelis darbo rutinoje ofise nuo 8 iki 17 valandų, nuo pirmadienio iki penktadienio. Tačiau realybė kitokia. Laisvalaikiu jis „renka valstybes“ – jo sąskaitoje jau 63 aplankytos valstybės.

Negana to, jo netraukia žymiosios turistinės vietos – jis ieško kvapą gniaužiančių nuotykiu, keliauja ten, kur sunku patekti, baisu, mistiška ir daug kam nesuprantama. Sovietų Sąjunga, Turkmėnistanas, Padniestrė, Pietų Osetija, Abchazija, Černobylis, Norilskas, Šiaurės Kipras – vietos, kur klasikiniam turistui net nešautų į galvą lankytis, o Vaidui tokios keistos vietos kaip musei medus.

Keliautojas portalui „Kvepia Kelionėm“ pasakojo apie keisčiausias, daug kam negirdėtas vietas, kurias lanko kitokių pojūčių ieškotojai. Šiaurės Korėja, įšaldyto konflikto zonos Padniestrė ir Abchazija, Karaliaučiaus teritorija – vietovės apie kurias įspūdžiais dalinosi keliautojas Vaidas.

– Kaip gimė aistra keliauti? – portalas „Kvepia Kelionėm“ paklausė Vaido.
– Pamenu nuo mažens pradėjau domėtis valstybėmis, jų sostinėmis ir jų vieta žemėlapyje. Žinojau daugumą atmintinai ir tik laiko klausimas buvo, kada tas teorinis žinojimas pereis į norą pamatyti jas praktiškai. Baigiau mokyklą, atsirado pinigų ir keliavimo procesas pasileido nevaldomai. Valstybių skaičiaus ir jų sostinių žinojimas lėmė tai, kad kas kartą stengiuosi keliauti į tą valstybę, kurioje dar nesu buvęs. Labai retai keliauju kažkur antrą kartą, nebent gyvenimas priverčia. Kita vertus, turiu keturias išskirtines valstybes į kurias visada smagu sugrįžti ir joms darau išimtis – tai JAV, Vokietija, Ukraina ir Izraelis.

– Leidotės į taip vadinamąją, uždariausią valstybę pasaulyje – Šiaurės Korėją. Kaip gimė mintis keliauti į šią šalį?
– Šiaurės Korėja yra kažkas išskirtinio. Mane visada žavėjo kas ne taip kaip visur, kur sunku patekti, nuo ko šiurpsta ir ko baiminasi arba bent jau ko nesupranta civilizuotas žmogus. Nė viena iš aplankytų keistų vietų neprilygsta dar egzistuojančiam nenormalumui – Šiaurės Korėjai. Visada norėjau patekti į tą kone mistinę žemę ir kai perskaičiau Dž. Orvelo knygą „1984“ supratau, kad reikia imtis darbų ir organizuotis kelionę. Ši knyga buvo lemiantis postūmis.

Šiaurės Korėja (V.Mikaičio nuotr.)

Šiaurės Korėja (V.Mikaičio nuotr.)

Pateikti ir gauti leidimą į šią šalį pavyko sklandžiai. Tai užtruko laiko ir kainavo pinigų, teko daug derinti, tačiau kažkokių sunkumų, kad tavęs neįleis nebuvo. Teko praeiti kažkiek veiksmų etapų, bet žingsnis po žingsnio viską įveikėme. Kelis mėnesius užtruko derinimasis. Viskas prasidėjo nuo visagalio Google. Iš kelių agentūrų siūlančių keliones į Šiaurės Korėją, išsirinkau pačios Šiaurės Korėjos turizmo ministerijos įkurtą agentūrą Pekine ir kreipiausi į juos. Toliau sekė jų nurodymų vykdymas. Laisvės laviravimas – noriu ar nenoriu to ar ano, turi labai mažai – tenka vykdyti viską ką jie sako, sutikti su jų siūloma programa, maistu, kainomis ir kitais dalykais. Jei su viskuo sutinki, esi pakviečiamas. Visi taip gali, nes Šiaurės Korėja įsileidžia visus, kurie nori atvykti. Reikia tik kantrybės ir mažiau kaprizų.

– Ar turėjote galimybę pabendrauti su vietiniais gyventojais?
– Su vietiniais gyventojais pabendrauti yra beveik neįmanoma. Jie užsieniečių paprastai vengia, bet jei ir nevengtų, dar didesnė problema būtų kalbos žinojimas. Angliškai ten kalba tik žmonės, kurie dirba su užsieniečiais. Tačiau gidai dažniausiai apskritai neleidžia prieiti prie vietinių, motyvuodami, kad vietiniai labai užsiėmę ir neturi laiko.

Vieną naktį nakvojome kažkokioje vietinėje poilsio bazėje, uždaroje teritorijoje. Atėjus vakarui gidės nuėjo miegoti ir paliko mus nesaugomus, nes teritorija buvo uždarai įsikūrusi vidury laukų. Mes išėjome apsižvalgyti ir teniso salėje užtikome du korėjiečius mušinėjančius pingpongą. Pradėjome su jais žaisti. Ir ką tu žmogus pakalbėsi su vietiniais, kai jie nemoka nė žodžio. Gali nebent gestais rodyti. Beje, nors ir susikalbėti negalėjome, sugebėjome paaiškinti iš kokios mes šalies. Tada jie patys pasakė, kad mūsų sostinė Vilnius. Negi nenuostabu? Kažkokie vyrukai Šiaurės Korėjoje žino Lietuvą! Beje, stalo tenisą jie mums pakrovė beveik sausai.

O šiaip mieste žmonės tau į akis nežiūri ir kontakto su tavimi neieško. Turistų veiksmai yra kontroliuojami iki smulkmenų. Viskas turi vykti griežtai pagal programą. Tavęs vieno niekur nepaleidžia, išskyrus viešbutį. Iš viešbučio teritorijos išeiti griežtai draudžiama.

Šiaurės Korėja (V.Mikaičio nuotr.)

Šiaurės Korėja (V.Mikaičio nuotr.)

Su draudimu daryti nuotraukas gal yra kiek perdėta, nes jie neleidžia fotografuoti tik kareivių. Dar nelabai mėgsta, jei fotografuojami žmonės. Tačiau to išvengti nėra įmanoma. Gidės man tik pareiškė pastabą, kad jūs fotografuojate viską kas pas mus blogai, paskui grįžtate ir rodote vien tik blogas nuotraukas apie mūsų šalį. Bet šiaip filmuoti ir fotografuoti yra leidžiama, tad nereikia per daug baimintis. Aišku, gal tai priklauso kaip susitari su gidais. Galbūt kiti yra griežtesni, bet mes su savo gidėmis moterimis greit susibičiuliavome. Pradžioje atrodė labai griežtos ir sekančios kiekvieną mūsų nuotrauką, o į kelionės galą atsipalaidavo visiškai ir netgi gėrė su mumis degtinę bei žaidė boulingą.

Esu dėl fotografavimo nukentėjęs Rusijoje, todėl man asmeniškai Rusijoje net atrodo tą daryti pavojingiau.

– Lankėtės ir Arbchazijoje. Kas šokiravo ten?
– Kaip jau ir minėjau, man patinka vietos, kurios dvelkia mistika, neaiškumu, neapibrėžtumu. Viena tokių yra Abchazija. Tai įšaldyto konflikto zona, kuri teoriškai priklauso Gruzijai, o praktiškai yra savarankiška, bet nėra pripažinta kitų pasaulio valstybių. Tai vieta, kurios nėra pasaulio žemėlapyje. Kadangi šalis neturi diplomatinių santykių su kitomis valstybėms, Abchazijoje užsieniečių nesaugo nei gruzinų policija, nei Lietuvos, Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės organizacijos. Nelaimės atveju reikėtų tikėtis tik vietinių institucijų geranoriškumo ar malonės.

Apie tai mus perspėjo gruzinų policininkas, kai pėsčiomis kirtome Gruzijos – Abchazijos sieną: „Ar žinote, kad vykstate į okupuotą teritoriją?“. Uoliai palinksėjome galvomis. „Ar žinote, kad perėjus šį tiltą mes negalėsime užtikrinti jūsų saugumo?“, – paklausė. Neramiai pažiūrėjome į tiltą ir palinksėjome, tačiau nebe taip uoliai. Tiksliau, visai nebe uoliai. Palinkėjęs saugiai grįžti gruzinas mus praleido. Lėtu žingsniu žengėme per Inguro upę nutiestą tiltą, jungiantį Gruziją ir nuo jos atskilusią teritoriją.

Abchazija (V.Mikaičio nuotr.)

Abchazija (V.Mikaičio nuotr.)

Tai ir baisu, bet kartu ir taip patrauklu nuvykti ir pažiūrėti kas ten per žemė. Jei jus traukia tokio tipo nuotykiai ir aštrūs pojūčiai, tai Abchazija viena iš šalių, kuriuose galima juos patirti.

Praleidome ten tris dienas, kažkokių nesklandumų nebuvo, bet neapleido tas nesaugumo jausmas. Rodos viskas tvarkoje, tačiau kažkas ir ne visai taip. Nejaukiausia buvo pačiame pasienyje. Perpėdinus tiltą prisistatėme nuobodžiaujantiems rusų pasieniečiams. Mūsų pasirodymas išvaikė nuobodulį jų akyse. Turbūt kasdien kertantys sieną vietiniai kaimiečiai su karučiais jau taip įgrisę, kad užsieniečiai keliautojai atrodo kaip šviežias kraujas. Vyrukai suaktyvėjo, pasitempė. Kiekvienas pasienietis jautė pareigą asmeniškai mūsų paklausinėti kas mes tokie, kur vykstam, ką turim, ką veiksim ir kas mus čia kvietė. Turėjome kiekvienam parodyti savo kuprinę ir fotoaparatą, kad įsitikintų ar nefotografavome pasienyje. Fotografuoti griežtai nerekomenduoju. Nebuvo maloni patirtis, bet galiausiai mums leido įžengti į šią pseudovalstybę.

– Tai ką pamatėte perėjus tiltą?
– Pietinė Abchazija yra gana šiurpi, nes čia vyko didžiausios karo baisybės, kurių pasekmės akivaizdžiai matomos iki šiol. Iki karo čia gyveno daugiausia gruzinai, kurie karo metu pabėgo į Gruziją. Pakelėse stovi išdidžios, kažkada gražios buvusios gruzinų vilos. Dabar jos tuščios, apleistos, apgriautos ir išdaužytais langais. Gruzinai po karo čia niekada nebegrįžo ir nepanašu, kad sugrįš.

Toliau vykstant į šiaurę yra kažkiek geriau, tačiau tik minimaliai. Abchazija yra vis dar po karo neatstatyta ir skurdi šalis. Gal tą šiurpą ir nerimą ir kelia tai, kad su karo padariniais čia susiduri kiekvienam žingsnyje.

Nakvynė pas abchazą (V.Mikaičio nuotr.)

Nakvynė pas abchazą (V.Mikaičio nuotr.)

Suchumyje gyvenome pas kambarius nuomojantį abchazą ir netgi pakliuvome į jo sesers gimtadienio šventę. Buvo įdomu, tačiau įspūdžio apie šią šalį nepataisė. Čia yra graži gamta, graži jūra, tačiau karo pėdsakai ir skurdas bado akis. Kai kur net daugiabučiai yra iki pusės sugriauti, o sveikoje pusėje tebegyvena žmonės.

– Padniestrė būna minima, kaip vieta turinti panašumų su Šiaurės Korėja. Ar pabuvojus abejose vietose, susidarėte kitokią nuomonę? 
– Tai taip pat žemė, kurios nėra žemėlapyje. Tai teritorija įsispraudusi tarp Ukrainos ir Moldovos bei pasiskelbusi nepriklausomybę, kurios nepripažino nei viena pasaulio valstybė. Moldovai paskelbus nepriklausomybę, šios teritorijos gyventojai su tuo nesutiko ir pareiškė norą likti Sovietų Sąjungoje. Kadangi šios valstybės taip pat greit nebeliko, teritorija pasiskelbė nepriklausoma ir pasivadino Padniestrės Moldavijos Respublika. Ji kariavo su Moldova ir padedami Rusijos išsaugojo savo savivaldą.

Padniestrė kontroliuoja savo sienas, turi savo kariuomenę, prezidentą, kitas valstybines institucijas, policiją, valiutą, konstituciją, vėliavą, herbą, himną ir piliečių pasus. Ji yra labiausiai į buvusią Sovietų Sąjungą panaši valstybė, naudojanti Moldavijos TSR herbą, vėliavą, išsaugojusi visus sovietinius monumentus, lozungus, karines bei milicininkų uniformas.

Padniestrė (V.Mikaičio nuotr.)

Padniestrė (V.Mikaičio nuotr.)

Jei norite nukeliauti ir pažiūrėti kaip atrodė Sovietų Sąjunga, Padniestrė jums tiks labiausiai. Bet yra vienas minusas. Su neegzistuojančia valstybe valdoma mafijos niekas neturi diplomatinių santykių, todėl ištikus bėdai ten, nepadės niekas. Turėsi kliautis tik pats savimi.
Padniestrėje galima būti vieną parą. Norint būti ilgiau, reikia eiti į vietinę miliciją prasitęsti vizos. Panašūs į mus smalsuoliai užsieniečiai paprastai stengiasi ištrūkti iš šios teritorijos dar iki tamsos. Bet mes labai norėjome nueiti į vietines futbolo varžybas, todėl nakvojome. Viskas buvo beveik sklandu, grįžome sveiki gyvi.

– Kaip patekti į Padniestrę?
– Į Padniestrę atvykome autobusu iš Kišiniovo. Pasienyje tikrinami dokumentai. Užsieniečius vedasi į atskirą namelį, kur užpildomos dar kažkokios įvažiavimo formos ir duodamas leidimas būti šalyje 24 valandas.

Jei į Padniestrę atvykstate traukiniu, į stotyje esantį vizų kioskelį reikia nueiti ir prisistatyti patiems. Jei pamiršite ir išeisite į miestą be popieriuko, išvykstant iš šalies gali tekti sumokėti didelę baudą, o prieš tai galimai ir susipažinti su Benderų milicijos areštine.

Tas pats galioja ir nespėjus laiku išvykti iš šalies. Jei jau patekote į tokią situaciją, bandykite iš Padniestrės išvykti traukiniu. Traukiniai pasienyje nėra tikrinami, tad jei Tiraspolio stotyje neįkliūsite patruliuojantiems milicininkams ir įlipsite į traukinį, planas bus išdegęs. Tokiu atveju, niekada nebegrįžkite į Padniestrę.

Padniestrė (V.Mikaičio nuotr.)

Padniestrė (V.Mikaičio nuotr.)

Kraštutinis variantas yra iš šalies pabėgti perplaukiant Dniestro upę kaip prezidentas Smetona. Tai bus sunkiau nei buvo prezidentui, nes Lieponos upelį Kybartuose jis galėjo peršokti, o Dniestras platesnis ir sraunesnis. Tik prieš plaukiant žvilgterkite į žemėlapį, nes vienoje vietoje kitapus Dniestro yra žemės lopinėlis priklausantis Padniestrei. Bus bereikalingas plaukimas, iš jūsų tik pasijuoks.

O nuo Abchazijos Padniestrė skiriasi tuo, kad šioje šalyje visiškai nesimato karo pėdsakų ir turbūt dėl to atmosfera nėra tokia slegianti. Anksčiau garsėjusi masiniu turistų reketu, Padniestrės milicija ir pasieniečiai dabar yra aprimę ir turistų beveik neliečia, todėl galima sakyti, kad ji yra saugi teritorija.

Į Šiaurės Korėją ji panaši tik savo kariniais paradais, lozungais ir sovietinių simbolių šlovinimu. Žmonės čia nėra tokie užguiti ir darbo lageriai neegzistuoja. Tačiau, mano įsitikinimu, norintiems sugrįžti į Sovietų Sąjungą, bent jau ideologiškai Padniestrė yra tinkamesnis variantas, nei Baltarusija ar Rusija. Visa jos simbolika ir net milicininkų uniformos yra sovietinės.

Tiek Padniestrėje, tiek Abchazijoje labai padeda rusų kalbos mokėjimas. Be jos čia būtų dar šiurpiau. Pats mačiau kokie bailūs užsieniečiai viešintys Padniestrėje. Kartais net juokas imdavo matant kokie jie įsitempę. Vieniems suomiams pasiūlėme pavakaroti kartu, bet kaip ir reikėjo tikėtis, jie ketino išvykti iš šalies dar nesutemus. O Abchazijoje svetimšalių išvis neteko matyti, neskaitant rusų.

– Kodėl būtų verta vykti į Karaliaučiaus zoną? Juk ši vieta visai šalia mūsų, bet retas, kuris ten pasirinktų keliauti.
– Lietuvos kaimynystėje esanti Karaliaučiaus sritis man yra tarsi magnetas. Taip yra dėl to, kad ten yra labai ženklus Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių palikimas. Gal aš praeitame gyvenime ten gyvenau, nežinau, bet tas kraštas mane traukia kaip niekas kitas.

Iki karo daug amžių ši teritorija priklausė Vokietijai. Po karo ją pasisavino rusai ir daugumą jos tiesiog sugriovė. Pakeitė vietovardžių pavadinimus. Norėjo ištrinti viską, kas primintų, kad kraštas priklausė Vokietijai, net gyventojus išvarė. Tačiau visko sunaikinti nepajėgė. Kaip bebūtų keista, dabar vietinė valdžia yra pakeitusi poziciją ir bando išsaugoti ir atgaivinti krašto vokiškąją istoriją.

Turistų ten mažai, nes reikia pirkti brangią Rusijos vizą. Jei jau tokią perki, tai ko vykti į Karaliaučių, jei galima nuvykti į Maskvą ar Piterį. Tiesą pasakius kiek ten viešėjau negirdėjau jokios kitos kalbos kaip tik rusų. Tačiau yra pora niuansų dėl ko verta vykti.

Vienas jų yra gražus pajūris. Jis ne toks lygus kaip Lietuvos, o ties Raušių (Svetlogorsk) kurortu apskritai skardis veja skardį. Ten labai graži gamta.

Kaliningradas (V.Mikaičio nuotr.)

Kaliningradas (V.Mikaičio nuotr.)

Kitas dalykas yra rytprūsiškas palikimas, kurio jokioje kitoje Rusijos vietos nerasi. Jis yra apgriuvęs, bet tame ir yra žavesys. Nudailinti kičiniai objektai, man nepatinka. Karaliaučiaus krašte galima rasti ir pačiupinėti visiškai autentiškus Rytprūsius.

Visgi dabar ten Rusija, to pamiršti nederėtų ir reikia elgtis atsargiai. Per žioplumą Stalupėnų (Nesterov) miestelyje pakliuvau į nemalonią situaciją. Padariau kelias nuotraukas geležinkelio stotyje, buvau pagautas pasieniečių, sulaikytas, tardomas ir bauginamas. Pasieniečiai kurį laiką sprendė ką su manimi daryti. Žinant kaip Rusijoje mėgstama iš tokių dalykų išpūsti didelius skandalus, laukti buvo nejauku. Į šnipą turbūt buvau nelabai panašus, be to kažkoks jų viršininkas darbo metu turbūt buvo išvykęs asmeniniais reikalais, tad galiausiai buvo apsiribota tik paskaitos apie bausmės už šnipinėjimą pravedimu. Stebėjausi, kad nei baudos, nei kyšio net nepaprašė, nors delne ir glamžiau banknotą dėl visa ko. Pravedė man „razjasnitelnuju rabotu“ ir paleido.

Karaliaučiaus krašte važinėti taksi yra tiesiog malonumas, nes kainos tokios kaip Lietuvoje kainuotų tokia pati kelionė autobusu arba traukiniu. Už 50 kilometrų kelionę iš Stalupėnų į Įsrutį sumokėjome po 4 eurus. Tiek miesto autobusų, tiek traukinių, tiek tarpmiestiniai autobusų važiavimo kainos skatina važiuoti ir džiaugtis. Pavyzdžiui už valandos kelionę traukiniu nuo Karaliaučiaus iki Raušių mokėjome vieną eurą. Kelionė Karaliaučiaus miesto viešuoju transportu kainuoja ketvirtis euro. O jau grįžtant atgal, 150 kilometrų kelionė autobusu iš Karaliaučiaus iki pat Eitkūnų kainavo apie tris eurus.

Pats Karaliaučius per karą buvo praktiškai sugriautas, tačiau labai nedidelė dalis vokiškojo Karaliaučiaus yra išlikusi. Tai žvejų miestelis ant Priegliaus Kranto, Karaliaučiaus katedra ir atokiau nuo miesto centro esantys kai kurie rajonai.

Esu tiek apsėstas rytprūsiškos dvasios, kad net nakvynės vietą rinkausi ne centre, o kiek nuo jo nutolusiame rajone, kuris stebuklo dėka nebuvo paliestas karo džiaugsmo. Tai senas, žalias miesto rajonas, šiek tiek primenantis Kauno Žaliakalnį, pilnas prieškarinių vokiečių namų. Žinoma, dauguma tų namų atrodo gerokai pasiglamžę, tačiau čia buvo galima iš tiesų jaustis kaip prieškario Karaliaučiuje.

Apibendrinant sakyčiau, kad Karaliaučiaus krašte keliauti saugu, tik patariu laikytis ramiai ir elgtis atsargiau nei elgtumėtės ES šalyse, nes Rusija kartais būna neprognozuojama.

– Dažnai keliaujate į pavojingas ir atokias vietas. Tikriausiai labai atidžiai renkatės kelionės partnerius?
– Kelionėms į nestandartines vietas kompanionus aš renkuosi labai atidžiai. Nemėgstu keliauti su naujais, keliavimu kartu neišbandytais žmonėmis. Paskutiniu metu beveik visais atvejais kompanionu būna mano brolis Vytautas. Pirma dėl to, kad mes keliaujam kartu jau labai seniai, vienas kito įpročius kelionėje jau gerai žinom, jaučiam ko vienas iš kito galime tikėtis ir svarbiausia, kad vienas prieš kitą nereikia maivytis ir apsimetinėti kokiu nesi. O antra, į tokius kraštus kompanionų nelabai surasi, nes dauguma nemato reikalo vykti ten kur pavojinga, ekstremalu, nepatogu ar šiaip nieko gražaus. Dažnai prie mūsų prisijungia mūsų mama, kuriai nesvarbu kur, svarbu tik keliauti. Ji nereikli, todėl mūsų trijulė kelionėse puikiai dera. Net ir ilgas bei nepatogias keliones šauniai atlaikome kartu.

Vaidas Mikaitis dažniausiai keliauja su broliu Vytautu

Vaidas Mikaitis dažniausiai keliauja su broliu Vytautu

Jau seniai išaugome iš to laiko, kai kelionėse norėdavome pamatyti kuo daugiau, lakstyti pirmyn atgal, kad tik nepraleidus kokio nors objekto. Po tiek kelionių tie objektai labai suvienodėja, todėl dabar svarbiausia yra ne pamatyti, o patirti. Įsijausti į tą šalį, pajusti vietinių nuotaikas, pabendrauti. Toks požiūris geras tuo, kad jis išlaisvina iš pareigų ir streso aplėkti viską.

– Gal teko patirti linksmų kuriozų mažai lankomose vietovėse, vien dėl to, kad esate keliautojas, atvykęs iš svetur?
– Aplankius 63 šalis nuotykių neišvengsi. Jų buvo daug ir įvairių. Vienas labiausiai įsiminęs buvo dar vienoje iš pirmųjų savarankiškų kelionių. Tada naktiniu autobusu iš Makedonijos važiavome į Albanijos sostinę Tiraną. Nebuvome pasiruošę Tiranai, neturėjome užsakyto viešbučio, žemėlapio, o išmanieji telefonai ir vaifajai dar net nebuvo išrasti.

Anksti, dar neišaušus, autobusas sustojo Tiranoje ir keleiviai išlipo. Tai buvo kažkokia keista stotelė žvyruotoje aikštelėje. Išlipome ir mes. Kiti keleiviai išsibėgiojo, o mus apipuolė kažkokie žmonės, pradėjo kažką albaniškai vampsėti, tampyti mus už rankų. Mūsų pagailo vienam makedoniečiui vaikinukui iš autobuso ir jis laužyta anglų kalba paaiškino, kad šie žmonės mums siūlo nakvynę. Kadangi buvom labai pavargę po sunkios naktinės kelionės ir nenorėjome nuo penkių ryto eiti bastytis kažkur po miestą, nakvynės mintis buvo labai viliojanti, tad nuėjome su senuku į jo namus nakvoti. O be to, kainą pasiūlė tokią, kokiai turbūt nei vienas turistas nesugebėtų pasakyti „ne“ – po 5 eurus.

Namas buvo didelis nuosavas dviaukštis naujame statybų kvartale. Bet prieš prieinant jį, teko praeiti pro lūšnynų skersgatvį, kur tiesiog gatvėse esančių šiukšlių krūvose cypavo žiurkės. Pamiegojus kelias valandas atsikėlėme ir neradę šeimininko išėjome tyrinėti miesto. Grįžome į autobusų stotį, kurioje išlipome. Tai buvo ne stotis, o vargana stotelė, kurią atstovavo žvyruota aikštelė ir kioskas. Jis dar be kita ko buvo dar ir uždarytas. Ir tai Europos valstybės sostinės stotis!

Marios žmonių traukė pro stotį su maudymosi reikmenimis. Patraukėme ir mes paskui juos ir priėjome banguojančią jūrą. Pasigrožėjus Adrijos jūros vaizdais man šovė geniali mintis. Aš gerai išmanau Europos žemėlapį ir tikrai žinau, kad Albanijos sostinė Tirana nėra prie jūros. O prieš mus banguoja šis telkinys! Atsargiai pasiteiravau brolio ką jis apie tai galvoja. Deja, pastarasis mano mintį patvirtino. O mūsų bilietas buvo Skopjė – Tirana. Tai kur mes esame? Staiga pasidarė nykoka, užsinorėjome namo ir Adrijos jūra pradėjo svetimai šniokšti. Kaip kokie našlaičiai nuėjome atgal į autobuso stoties kioską. Laimei, ten jau sėdėjo mergina, kuri mokėjo angliškai ir nušvietė mums situaciją.

Pasirodo mes trypčiojome antrajame pagal dydį Albanijos mieste Durese – 50 km nuo Tiranos. Ji ne tik pasakė kur mes esame, bet ir padėjo mums išsikeisti pinigus pas gatvės prekeivius (nes anot jos, mus tikrai apgaus) dėl ko ji tiesiog užrakino autobusų stotį ir išėjo į gatvę. Padėjo ji mums ir susirasti reikiamą mikroautobusą be jokių skiriamųjų užrašų, kuris mus nuvežė į Tiraną.

Dabar, žinoma, tai atrodo juokinga ir neįsivaizduojama, bet tada buvo nejauku. Interneto neturėjome, o Albanija dar nebuvo tokia išsivysčiusi kaip dabar yra – joje nebuvo ne tik užsienio turistų, bet ir bankomatų. Nuotykių buvo ir daugiau, bet šis buvo toks pirmasis rimtai sukrėtęs.

– Ar pasitaikė kelionė, dėl kurios gailėjotės, kad važiavote?
– Nė karto. Buvo tam tikrų epizodų, kurių geriau neturėti, vietų, į kurias geriau nevažiuoti ir dalykų, kurių geriau nedaryti, bet bendrai dėl nė vienos kelionės nesigailiu, kad važiavau.

Vaidas Mikaitis dažnai keliauja ir su savo mama (V.Mikaičio nuotr.)

Vaidas Mikaitis dažnai keliauja ir su savo mama (V.Mikaičio nuotr.)

– Koks jūsų mėgstamiausias arba svajonių miestas?
– Tarpukario smetoninis Kaunas. Tai miestas, į kurį norėčiau nuvykti, bet taip niekada neatsitiks. Aš labai domiuosi smetonine Lietuva. Man tai svajonių šalis su savo Laikinąja sostine. Teoriškai žinau kiekvieną miesto kampelį. Visų svajonių miestai yra tokie, į kuriuos galima nuvykti, o manasis – nebeegzistuoja ir į jį pateksi nebent sapne.

– Kuo jums kvepia kelionės?
– Vienareikšmiškai kelionės man kvepia aviaciniu kuru. Prieš lipant į lėktuvą pasijaučia su nieku nesupainiojamas aviacinio kuro kvapas. Tai reiškia, kad kelionė ir nuotykiai prasideda.