Kvepia Kelionėm tęsia kelionių pokalbius ir pristato interviu su mergina, kuriai pirmas apsilankymas Aliaskoje virto įsimintiniausia gyvenimo vasara, o šiauriausia JAV valstija – rojumi žemėje.

Nors Rasai vos 23-eji, tačiau ji jau dabar yra aplankiusi tokius pasaulio kampelius, kuriuos pamatyti daugelis mūsų dar tik svajoja. Tauragėje užaugusi mergina vaikystėje buvo aktyvi ir kūrybinga, tačiau dažnai mėgautis kelionių teikiamais malonumais jai neteko. Tačiau Rasa nei nenumanė kaip jos gyvenimas pasisuks sulaukus pilnametystės. O pokyčiai šiek tiek nustebino ir ją pačią.

Vilniaus universitete taikomosios fizikos studijas pasirinkusi tauragiškė nusprendė pasinaudoti aukštojo mokslo suteiktomis galimybėmis ir užpildė „Work and Travel“ programos anketą. Nusišypsojus laimei, po antrojo kurso, pašnekovė kartu su drauge išvyko į Viskonsiną, JAV. Visą vasarą Valstijose dirbusi ir po gražiausius JAV nacionalinius parkus keliavusi mergina užsikrėtė kelionių liga, todėl nusprendė, kad kitą vasarą su „Work and Travel“ programa vyks į Aliaską. Ir išvyko. Visiškai viena.

Įdomu kaip Rasai sekėsi ir kokia gi iš tikrųjų ta aukščiausiomis Šiaurės Amerikos viršukalnėmis, ugnikalniais bei ledynais išmarginta Aliaska? Tuomet turime Jums viliojantį pasiūlymą – išsikepkite imbierinių sausainių, pasidarykite puodelį kakavos, ir užsikloję šiltu pledu leiskitės į šildančių potyrių kupiną pokalbį apie Rasos vasarą Aliaskoje.

– Kodėl nusprendei vykti būtent į Aliaską ir kaip vyko tavo kelionės planavimas? 
– Iš tikrųjų, kad noriu į Aliaską, supratau ne iš karto, tačiau vėliau, pasitarusi pati su savimi, supratau, kad arba vyksiu būtent ten, arba liksiu gimtinėje. Kodėl tai buvo vienintelis mano pasirinkimas? Tiesiog nusprendžiau, kad nenoriu vasaros praleisti viename iš JAV didmiesčių, norėjosi pabėgti toliau nuo miesto šurmulio ir artimiau susipažinti su gamta.

Pati kelionė man prasidėjo dar tada kai ją pradėjau planuoti. Planavimo laikotarpiu buvo ir nemažai nerimo. Kadangi pirmą kartą keliavau taip toli ir dar viena, todėl puikiai supratau, kad anksčiau ar vėliau teks „atidaryti“ duris ir išeiti iš savo komforto zonos. Be to, nuo vaikystės buvau pripratusi visada šalia savęs turėti savo seserį dvynę, todėl keliauti vienai iš pradžių atrodė kaip prasta idėja, tas faktas mane baugino.

Tačiau pasidėjusi į šalį visas savo abejones, pradėjau ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Kaip ir minėjau, norėjosi pabėgti nuo didelių miestų ir pamatyti bei patirti kažką naujo, todėl, ieškodama darbo, prioritetą teikiau atokesnėms Aliaskos vietovėms. Gavusi keletą pasiūlymų išsirinkau darbą bene atokiausiame Aliaskos kampelyje – UNESCO saugomame Ledynų įlankos nacionaliniame parke, „Glacier Bay Bear‘s Track Inn“ viešbutyje. Minėtas viešbutis yra įsikūręs Gustavus miestelyje, kuriame nuolat gyvena tik kiek daugiau nei 400 žmonių. Na, bet šis faktas nestebina, žinant, kad į miestelį atvykti ne taip paprasta. Čia kursuoja tik keltai ir lėktuvai.

– Kokie jausmai lydėjo pakilus iš Vilniaus oro uosto ir kaip tave pasitiko Aliaska ?
– Kelionė į Aliaską nebuvo rožėmis klota. Vos išskridus galva buvo apkrauta įvairiomis abejonėmis, klausinėjau savęs kodėl nusprendžiau vykti, atrodo, į pačią nuošaliausią pasaulio vietą, apie kurią niekas nežino. Skrydžiai truko beveik dvi paras ir, prasidėję iš Vilniaus, vedė per Frankfurtą, Sietlą ir Aliaskos sostinę Juneau, kurią pasiekiau praėjus daugiau nei parai nuo išvykimo. Į šį miestą atvykau naktį, tamsai jau apgaubus apylinkes, tačiau rytinis vaizdas pro langą atėmė kvapą. Iš visų pusių kalnai, ryški žaluma, žodžiu – atvirukas. Tuomet nusiraminau ir supratau, kad vasara, kurios bijojau, bus mano geriausia vasara.

– Toliau laukė skrydis į Gustavus ir susitikimas su naujais kolegomis?
– Taip, į Gustavus pasirinkau skirti lėktuvu. O nei 30 minučių neužtrukęs skrydis buvo, turbūt, iki tol įspūdingiausias mano gyvenime. Skrydžiai iš Juneau į Gustavus vykdomi vadinamaisiais „kukurūznikais“, kurie neturi radarų, todėl skraido tik dieną ir tik esant palankiam orui. Tačiau tokie skrydžiai savaime žada tobulus vaizdus. Jie toli gražu nepanašūs į įprastus: visus keleivius (kurių buvo „net“ 4) prieš skrydį pasvėrė, o man teko garbė atsisėsti į lėktuvo galą ir pačiai uždaryti lėktuvo duris.

Rasos Sakalytės nuotr.

Rasos Sakalytės nuotr.

Diena buvo saulėta, danguje kabėjo vos keli debesys, o pats skrydis priminė ne komercinį skrydį, o ekskursiją. Skridome sulig kalnų viršūnėmis, o pilotas pasakojo apie matomus kalnus ir ledynus, pirštu rodė ir pasakojo apie gretimas salas. Matant tokius nepakartojamus vaizdus buvo sunku ramiai sėdėti vietoje. Tai be abejonių buvo gražiausi vaizdai, kokius iki tol buvau mačiusi savo gyvenime.

Rasos Sakalytės nuotr.

Rasos Sakalytės nuotr.

Nusileidome, praktiškai, vidury niekur. Prie nusileidimo tako buvo matyti tik keletas pastatų, kurie toli gražu nepriminė anksčiau matytų oro uostų. Čia jokios apsaugos, jokios kontrolės, o oro uostas tarsi kambario dydžio. Čia mane pasitiko būsimi kolegos, su kuriais užsimezgė ne viena artima, iki šiol trunkanti draugystė, ir visi drauge išvykome į naująją mano darbo vietą.

Vos atvykusi į viešbutį, susipažinau su visais būsimais bendradarbiais ir savo darbdave, kurią vadinome Aliaskos močiute, taip pat su ištikimiausiu, vėliau mane nuo visų pavojų saugojusiu Aliaskos malamutu, vardu Bandit. Nors buvau labai pavargusi, atrodė, kad miegas tokioje vietoje yra ne poilsis, o laiko švaistymas. Negalėjau sulaukti kol galėsiu pamatyti nuo aplinkinių kalnų viršūnių atsiveriančias panoramas, prisiliesti prie ledyno, stebėti sklandančius erelius, lokius ir visą kitą, apie ką iki tol teko tik skaityti knygose ar matyti televizijos ekranuose.

– Aliaskos močiutė?
– Na taip. Kaip trečia močiutė, kuri manimi ir kolegomis rūpinosi kaip savo anūkais. Prižiūrėjo, kad visada būtume sotūs ir gerai išsimiegoję, padėdavo planuoti mūsų laisvalaikį. Žodžiu, vertė jaustis kaip namie.

– Papasakok apie savo pirmąją kelionę Aliaskoje.
– Į pirmąją kelionę Aliaskos viduje leidausi trečią dieną po atvykimo, kai kartu su kolegomis laivu vykome į Ledynų įlankos nacionalinį parką. Prieš išvykstant nežinojau ko tikėtis, nes anksčiau čia atvykę ir apylinkes jau išnaršę bendradarbiai savo įspūdžių nenorėjo atskleisti. Visą dieną trukusi išvyka buvo kupina pirmų kartų: pirmą kartą pamačiau laisvėje, natūralioje aplinkoje gyvenančius ruonius, jūrų liūtus, ūdras ir tuzinus erelių. Plaukdami pastebėjome kaip sausumoje iš aukštikalnių leidžiasi grizlių šeimyna: mama ir trys vaikai labiau priminė mielus, pūkuotus ir draugiškus naminius gyvūnėlius, o ne pavojingus nenaudėlius, kurie… mėgsta plėšti turistų palapines. Gerai, kad visa tai stebėjome iš laivo. Susitikus juos kiek kitokiomis aplinkybėmis, viskas tikriausiai neatrodytų taip miela ir gražu.

Grizlių šeimyna | Rasos Sakalytės nuotr.

Grizlių šeimyna | Rasos Sakalytės nuotr.

Artėjant prie ledyno vanduo darėsi vis žydresnis, o oras – vis šaltesnis. Pats faktas, kad ledyną lankėme vasarą buvo daugiau nei neįprastas. Visi ėmė trauktis pirštines, „užsimaukšlino“ kepures, o pamatę ledo sieną pasijautėme tarsi per dieną pabuvoję ir žiemoje, ir vasaroje. Dar prieš kelias valandas grožėjomės žydinčiomis gėlėmis ir džiaugėmės pavasariu, o čia – vandenyje plaukiojantys ledo luitai ir tolėliau sausumą uždengęs sniegas bei ledas.

Dienai baigiantis mano įspūdžiai nebūtų tilpę į jokius maišus. Jų buvo tiek, kad net nežinojau kas man patiko labiausiai. Visa diena buvo kupina pirmų, bet – kaip supratau – tikrai ne paskutinių kartų. Aliaska išties įspūdinga. To niekas nepaneigs.

Ledynas | Rasos Sakalytės nuotr.

Ledynas | Rasos Sakalytės nuotr.

– Minėjai, kad susisiekimas su Gustavus nėra iš lengvųjų, kadangi čia pateikti galima patekti tik laivu ir lėktuvu. Kaip, būdama Gustavus, planavai savo išvykas?
– Gyvenant Gustavus tolimų kelionių planuoti nereikėjo, kadangi daug vertų pamatyti vietų buvo visai netoliese. Vos tik radę laisvo laiko leisdavomės į ilgus pasivaikščiojimus ar pasivažinėjimus dviračiais. Kaip naudingai išnaudoti vieną ar kelias laisvas dienas visada patardavo mūsų Aliaskos močiutė, kuri įdomių lankytinų vietų žinojo daugiau nei visi mano kolegos kartu sudėjus. Būtent jos dėka teko ne kartą plaukioti baidarėmis, skristi į Skagway miestelį, stebėti banginius ir užsiimti kitokia įdomia veikla.

– Dažniau keliaudavai viena ar, visgi, su kolegomis ar kitais bendraminčiais?
– Vienai keliauti tekdavo tik tuomet kai negalėdavo kiti. Norinčių prisijungti niekada netrūko, nes miestelyje dirbo nemažai jaunimo. Šiek tiek bendravome ir su kituose viešbučiuose dirbusiais bendraamžiais. Didžioji dalis čia atvykusių šias vietas pasirinko būtent dėl išskirtinės gamtos, todėl rasti bendraminčių tikrai nebuvo sunku. Netgi, sakyčiau, neišvengiama.

Kaip ir minėjau, miestelis, kuriame dirbau yra labai nedidelis, todėl ilgainiui visi visus pažino ir elgdavosi itin draugiškai. Įvairiose vakaronėse teko susipažinti ir su vietiniais gyventojais. Būtent tokiuose susibūrimuose dažniausiai susidarydavo žmonių grupelės, vėliau kartu besileidusios į kelią.

Kelionė į Ledynų nacionalinį parką | Rasos Sakalytės nuotr.

Kelionė į Ledynų nacionalinį parką | Rasos Sakalytės nuotr.

– Kalbama, kad Aliaskoje labai lengva keliauti „autostopu“, t. y. „tranzuoti“. Ar teko išbandyti šį keliavimo būdą?
– Gustavus tokiu būdu teko keliauti tik keletą kartų, nes pagrindinė mano transporto priemonė buvo dviratis. Kartais per dieną numindavau po 40 kilometrų tik tam, kad pamatyčiau kažką naujo, neįprasto ir kitokio. Šiaip vietiniai kalba, kad keliauti su pakeleivingais automobiliais čia saugu tik mažesniuose miesteliuose, o tokiuose kaip Anchoragas tai netgi labai pavojinga.

– Vis atkreipi dėmesį į tai, kad Aliaska gali pasigirti išskirtiniu gamtos grožiu. Tai kokia gi čia ta gamta?
– Pirmiausia sugriausiu visus stereotipus ir paminėsiu, kad, kitaip nei mano daugelis, čia egzistuoja vasara. Pamenu, kai draugams prasitariau, kad vyksiu į Aliaską, visi įsivaizdavo sniego sienas ir iglu nameliuose gyvenančius žmones, tačiau tai stipriai prasilenkia su realybe. Vasarą čia įprastai būna apie 10-15 laipsnių šilumos, kartais temperatūra pakyla ir virš 20 laipsnių.

Kalbant apie florą ir fauną, visada sakiau, ir neišsižadu savo žodžių, kad, norint pamatyti tikrąją Aliaską, reikia važiuoti į mažus miestelius ir į nuošaliausias valstijos vietas. Čia mažiau turistų, todėl kiekvienas turi galimybę pamatyti žmogaus nepaliestą Aliaskos gamtą ir stebėti gausybę laukinių gyvūnų. Apskritai, tą vasarą jaučiausi kaip zoologijos sode, ypač pirmosiomis savaitėmis, kol neįpratau, kad išėjus į lauką galima matyti daugiau nei palaidą šunį. Pirmosiomis dienomis buvo sunku padėti savo baimes į lentyną ir išėjus į lauką nesižvalgyti į šalis ieškant laukinių gyvūnų.

Šalia vietos, kurioje su kolegomis gyvenome, vis aptikdavome lokių pėdsakų, kartais teko matyti ir tą, kuris juos paliko. Kitų gyvūnų nelabai bijojau, nors, pasak vietinių, labiausiai Aliaskoje reikia bijoti briedžių, nes jie, vos pamatę žmogų, puola nedvejodami. Tiesa, jų teko matyti ne kartą. Briedžiai čia gudrūs: pamatę žmogų jie slepiasi už medžių, sėlindami seka tave žvilgsniu, ir, stebėdami tavo tolimesnius veiksmus, sprendžia kaip elgtis toliau. Dėl to, pamatę briedžius, kartais stabdydavom pakeleivingus automobilius, kurių vairuotojai suprasdavo kodėl nenorime eiti pėsčiomis ir noriai pavežėdavo net ir iki namų.

Aliaskos gamta | Rasos Sakalytės nuotr.

Aliaskos gamta | Rasos Sakalytės nuotr.

Aliaskos gamta žavinga, nors laukinių gyvūnų gausa iš pradžių ir kelia baimę. Pradžioje, eidama miškais, „gaudydavau“ kiekvieną šnaresį ir negalėdavau atsipalaiduoti. Atvykus teko išklausyti kursus, kuriuose mums pasakojo kaip elgtis sutikus laukinius gyvūnus, ką tokiu atveju daryti ir ko geriau vengti, tačiau atsipalaiduoti vis vien būdavo sunku. Praėjus kelioms savaitėms ir supratus, kad gyvenant Aliaskoje laukinių gyvūnų draugija yra kasdienybė, pradedi įprasti, o lokiai ir briedžiai taip nebegąsdina. Sezono pabaigoje tiek kalnuose tiek miškuose jau jaučiausi kaip namie, o pasivaikščiojimų metu nesutikus jokių laukinių gyvūnų būdavo netgi šiek tiek liūdna.

– Gal teko matyti ir Šiaurės pašvaistę?
– Tokia proga, dienoms pamažu trumpėjant, atsirado dar vasaros pabaigoje. Apie jas buvau daug girdėjusi, mačiusi daug nuotraukų, todėl negalėjau sulaukti kada galėsiu pamatyti šį gamtos stebuklą savo akimis. Kai man pagaliau pasisekė, apėmė nenusakomas pojūtis. Pamenu, buvo vėsus rugpjūčio vakaras. Žinojome, kad galimybė pamatyti Šiaurės pašvaistę yra gana didelė, todėl temstant išsiruošėme į kalnus. Kopdami aukštyn pamiršome tai, kas po mūsų kojomis, ir žiūrėjom tik į dangų. Pasiekę viršūnę patogiai atsisėdome, apsigaubėme pledais ir… laukėme.

Aliaskiečiai sako, kad jie jaučia, kada Ji pasirodys. Deja, mes tokių pojūčių neturėjome, todėl tiesiog sėdėjome, tikėjomės ir laukėme. Apie valandą laiko tematėm juodą žvaigždėtą dangų ir jau buvome besiruošią namo, kai horizontas staiga pradėjo dažytis žalia, o netrukus, ir rožine spalva. Daugumai iš mūsų tai buvo dar vienas pirmas kartas. Apėmė nerealiai geras jausmas, o vieninteliai žodžiai, kuriuos su draugais ištarėme, buvo svajingi „wow“ ir „kaip gražu“. Vien tai, kad  pagaliau pamatėme žvaigždes mums buvo ganėtinai neįprasta (vasarą Aliaskoje labai trumpos ir šviesios naktys), o kai saulės vėjas pradėjo dažyti dangų… Tobula.

– Gal teko pajausti ir ekstremaliąją Aliaskos gamtos pusę ir pabėgioti nuo briedžio ar lokio?
– Netoli Gustavus yra sala, kuri yra žymi kaip turinti didžiausia grizlių koncentracija pasaulyje. Pačiame miestelyje sutikti lokį yra pakankamai įprasta, todėl nenuostabu, jog ir man ne kartą teko tai patirti. Pirmasis kartas buvo išties baisus. Žinojau tiek, kad pamačius grizlį reikia vengti akių kontakto, apsimesti negyvu ir, kad ir kaip naiviai skambėtų, tikėtis, kad jis nepuls. Na, arba greitai lipti į medį. Pamačius juodąją mešką reikia elgtis atvirkščiai – mojuoti rankomis ir šūkauti. Tikrai nesitikėjau, kad šią informaciją teks greitai panaudoti praktikoje, bet… kai nesitiki, tai būtinai taip ir nutiks.

Dar pirmąjį laisvadienį labai norėjau pamatyti kokie vaizdas slepiasi palipus į kalną, o būti kelionės partneriu pasikviečiau bene draugiškiausią ir didžiausią iki šiol matytą šunį, jau minėtą malamutą Bandit. Jis be galo paklusnus ir noriai eidavo pasivaikščioti net ir su nepažįstamais žmonėmis. Malamutai geba užuosti meškas, todėl su jais vaikštinėti yra žymiai saugiau nei vienam.

Malamutas Bandit | Rasos Sakalytės nuotr.

Malamutas Bandit | Rasos Sakalytės nuotr.

Aliaskos močiutė man padavė Bandit apykaklės pultelį (šuo ant kaklo turėjo prietaisą, kuris valdomas pulteliu, ir naudojamas tada kai šuo neklauso nurodymų) ir pasakė, kad „jei Bandit pamatys lokį ir bėgs paskui jį tai spausk šitą“. Galvoju: „Ką? Tikrai nepamatys“. Su ta mintimi ir išėjau.

Ir kaip gi kitaip. Pusiaukelėje šuo pasileido bėgti ir išgirdau kažką šnarat krūmuose. Išsigandau. Paėjusi kelis žingsnius, už kokių 15 metrų nuo savęs pamačiau juodąjį lokį. Šuo nesustodamas ant jo lojo, bandė jį pasiekti, tačiau buvo per daug statu. O aš tiesiog stovėjau ir žiūrėjau. Nors žinojau kaip reikia elgtis, bet tiesiog stovėjau ir į jį spoksojau. Matyt, dar nebuvau pasiruošusi pamatyti lokį laisvėje iš taip arti. Galiausiai lokys pabėgo. Mano laimei. Nusileidimas žemyn nebebuvo toks smagus, baimės buvo pilnos kelnės, o vienintelė mintis buvo: „Kaip grįžti gyvai?“.

Vėliau lokius teko matyti gana dažnai, visos baimės dingo, ir laukdavau kada pamatysiu dar vieną. Tai toks buvo mano „bėgimas“, kurio metu juodasis lokys turbūt pasijautė lyg grizlis, žiūrintis į sustingusį žmogų.

Juodasis lokys | Rasos Sakalytės nuotr.

Juodasis lokys | Rasos Sakalytės nuotr.

– Galbūt teko lankytis ir Denalio nacionaliniame parke?
– Lankiausi tik antrą vasarą Aliaskoje (apie tai su Rasa dar pasikalbėsime – aut. past.).

– Kokiose dar ypatingose Aliaskos vietose teko lankytis?
– Toli išvykusi nebuvau. Teko tik kartą skristi į Skagway. Beje, į pastarąjį miestą skridau kartu su viešbutyje, kuriame dirbau, apsistojusiais turistais. Skagway yra turistų mėgiamas miestas, vadinamas „vartais į aukso laukus“. Taip jis pavadintas dėl jo apylinkėse vykusios aukso karštinės. Čia taip pat teko sudalyvauti 4 valandų ekskursijoje „Fraser Meadows Steam“ ir senoviniu garo lokomotyvu važiuoti XIX amžiaus pabaigoje įrengtu geležinkeliu. Pamatyti vaizdai buvo išties įspūdingi, ir sunku suvokti, kad iki geležinkelio atsiradimo žmonės, ieškodami aukso, visą nuvažiuotą atstumą bandydavo įveikti pėsčiomis. Ekskursijos metu pirmą kartą žeme kirtau ir Kanados sieną. Deja, iš traukinio išlipti nebuvo galima, o ir aukso neradome.

Kelionė senoviniu lokomtyvu | Rasos Sakalytės nuotr.

Kelionė senoviniu lokomotyvu | Rasos Sakalytės nuotr.

– Kokių teko išbandyti aktyvių pramogų?
– Gal 11 kartų teko dalyvavau banginių stebėjimo turuose ir tai man buvo viena mėgstamiausių pramogų. Teko banginius stebėti ir plaukiojant baidarėmis. Žinant, kad mane nuo banginio skiria menka baidarės sienelė, o pagavusi didesnę bangą galiu apsiversti, kildavo įvairių minčių. Vienintelis tos dienos sustojimas taip pat neleido atsipalaiduoti, kadangi pietavome jau minėtoje didžiausią grizlių koncentraciją turinčioje saloje. Išlipę stengėmės nevaikščioti po vieną ir nenutolti nuo kranto. Tiesa, grizlių tą kart taip ir nepamatėme.

Išvyka baidarėmis | Rasos Sakalytės nuotr.

Išvyka baidarėmis | Rasos Sakalytės nuotr.

Šiaip miestelyje ir aplinkiniame regione galima išbandyti įvairių turų, organizuojamų keliaujant baidarėmis. Daugumą jų trunka vieną dieną, tačiau man vienas tokių pavirto į 3 dienų kelionę, nes atėjusi audra neleido palikti salos, kurioje buvome apsistoję. Plaukiant baidarėmis reikėjo atidžiai stebėti ne tik orą ir bangas, bet ir jūrų liūtus, kurie smalsiai baksnodavo į baidares ir bandydavo jas apversti.

Jūrų liūtai | Rasos Sakalytės nuotr.

Jūrų liūtai | Rasos Sakalytės nuotr.

Žvejyba Aliaskoje taip pat yra kažkas nepakartojamo. Manau, kad žvejybą dievinantys žmonės privalo bent kartą gyvenime savo pomėgį išbandyti būtent Aliaskoje. Pačiai žvejoti vandenyne teko tik kartą. Tądien buvau vienintelė kompanijoje, kuriai pavyko laimėti kovą prieš rožinę lašišą. Vasaros pabaigoje Aliaskoje populiaru žvejoti paltusus, kurie pagal savo formą primena plekšnes. Deja, pagal galiojančias žvejybos taisykles, per dieną galima pasilikti tik vieną tokią žuvį, todėl daugumą sužvejotų teko paleisti. Tikrai neturiu didelių gabumų šiam užsiėmimui, bet Aliaskoje, kad pagautum žuvį, reikia kur kas mažiau kantrybės ir laiko nei žvejojant Lietuvoje.

Laimikis | Rasos Sakalytės nuotr.

Laimikis | Rasos Sakalytės nuotr.

– Minėjai, kad teko stebėti banginius. Kaip tokie turai vyksta ir kaip jie atrodo iš arti?
– Banginių stebėjimo turų dalyviai yra plukdomi nedideliais laivais, kuriuose telpa maždaug po 15 žmonių. Jų kapitonai puikiai žino teritorijas, kuriose didžiausia tikimybė pamatyti banginius. Dažniausiai teko matyti banginių uodegas, o įspūdingi šuoliai virš vandens pasitaikydavo kiek rečiau. Mokslininkai nėra nustatę kokiu metu ir kodėl banginiai tai daro, todėl prognozuoti kada banginis iššoks virš vandens yra labai sudėtinga.

Banginių stebėjimas | Rasos Sakalytės nuotr.

Banginių stebėjimas | Rasos Sakalytės nuotr.

Stebėdamas šiuos gigantus jautiesi labai mažas ir pažeidžiamas, tačiau, lankantis Aliaskoje, neapsilankyti tokiame ture būtų tikra nuodėmė.

– Labai daug papasakojai apie gyvūnus, o kokie gi yra Aliaskoje žmonės?
– Vienareikšmiškai – labai draugiški. Galbūt mano nuomonė tokia ir dėl to, kad buvau labai mažame miestelyje, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Čia buvau vienintelė darbuotoja, atvykusi ne iš JAV, todėl žmonės labai greitai įsiminė mano vardą ir dažnai pasiūlydavo pavežėti ar šiaip pagelbėti. Gyvenant tokiame nuo likusios Aliaskos atskirtoje vietovėje, kartais atrodo, kad aplinkui niekas neegzistuoja. Savaime ir žmonės, atrodo, neturi jokių vargų. Jie gyvena šia diena.

– Galbūt bendravai su tikraisiais eskimais?
– Deja taip toli šiaurėje lankytis dar neteko.

– Ar teko ragauti Aliaskos tradicinių patiekalų?
– Aliaskoje populiariausi tradiciniai patiekalai, natūralu, kad yra iš žuvies. O jos ragauti tikrai teko nemažai. Žinoma, pati skaniausia buvo ta, kurią pagavome patys. Kartais netoliese tekančiame upelyje pagautos žuvies savo nasruose atnešdavo ir pats Bandit. Matyt, žuvies patiekalai čia tradiciniai ir šunims.

– Ar po pirmosios vasaros, kurią praleidai Aliaskoje, patyrei kokių nors vidinių pokyčių? Galbūt pažinai save kitokią negu galvojai, kad esi, ar pakeitei požiūri į aplinką?
– Manau, kad ta vasara labiausiai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Iki tol buvau pakankamai skeptiškai nusiteikusi tokių kelionių atžvilgiu, abejojau ar noriu viena keliauti į tokį atokų kampelį, ir klausiau savęs kodėl iš viso taip turėčiau daryti. Manau, kad tapau labiau savarankiška, nebebijau išeiti iš savo komforto zonos ir būti apsupta nepažįstamų žmonių. Išmokau labiau pasitikėti žmonėmis ir nesijausti vieniša nepažįstamoje aplinkoje.

Ypatingai susimąstyti privertė vyresni turistai, kurie keliauja ir pavydi jauniems žmonės jų energijos. Vyresnieji pasakodavo, kad yra daugybė vietų, kurias norisi aplankyti, bet to padaryti pastarieji nebegali, kadangi kelias iki tikslo per daug sudėtingas, reikalaujantis jaunatviško užsispyrimo ir energijos, kurios jie tiek daug nebeturi.

Po šios vasaros gyvenime ėmiau vadovautis paprasta, bet, mano nuomone, labai teisinga fraze: „O kada, jei ne dabar?“.

– Ką rekomenduotum  išbandyti tiems, kurie dar tik planuoja aplankyti Aliaską? Ką jie būtinai turėtų aplankyti ir kur geriau nekelti kojos, arba daryti tai tik imantis ypatingų atsargumo priemonių?
– Pasikartosiu, bet manau, kad norint pamatyti tikrąją Aliaską reikia vykti į mažesnius miestelius, į nuošalesnes vietas. Be abejo, būtina susidėlioti prioritetus, žinoti ką aplankyti ir pasirinkti kelionei geriausiai tinkantį metų laiką. Čia galima pamatyti daugybę įspūdingų dalykų, pradedant nuo Šiaurės pašvaistės, baigiant ledynų pakraščiais ir visai greta gyvenančiais laukiniais gyvūnais. Tačiau tuo pačiu būtina nepamiršti, kad bet kada gali tekti akis į akį susitikti su juodaisiais ar rudaisiais lokiais, briedžiais, ir kitais nelabai draugiškais gyvūnais, todėl būtina pasidomėti kaip elgtis juos pamačius.

Na o po viso to – pasiruošti nuotykiams ir į kelią!

Kviečiame pasigrožėti Rasos užfiksuotomis akimirkomis: