Metro durys jau užsidarinėja. Vyriškis dar bėga link jų, bet nespėja. Pamojuoja man, sėdinčiam viduje, tartum pasveikindamas atvykus į Stambulą bei palinkėdamas geros kelionės.

Pirmoji užduotis – susitikti su drauge, pas kurią gyvensiu šią artimiausią savaitę. Turiu jos turkišką numerį, tad prašau pavėsyje sėdinčio, bet angliškai beveik nekalbančio vyro, kad leistų paskambinti. Jis iš karto sutinka – telefonas jau mano rankose, o lietuviškas balsas ragelyje nuteikia pozityviai.

Rytas. Išsiruošiame į pirmą pasižvalgymą po miestą. Nusprendžiame pradėti nuo europinės Stambulo dalies, todėl reikia keltu persikelti per Bosforo sąsiaurį. Laivas išvyksta už kelių minučių, skubame.

Mano draugė Greta sklandžiai pirma atsižymi viešojo transporto kortelę ir praeina. Užtat maniškėje, pasirodo, nebėra užtekintai lėšų.

Vos pradėjus žvalgytis kur galima ją pasipildyti, raudonais marškinėliais vilkintis turkas nieko net neklausdamas perbraukia savo kortelę ir rodo, kad praeičiau į priekį.

Taip jis man, lyg senas pažįstamas, nupirko bilietą už 2,15 liros. Galėjau tik dėkoti jam, kad spėjome į keltą.

Kelte atsisėdame priešais vieną turkų porelę. Nors buvo ir gana apniuręs dangus, stilingai hidžabu pasipuošusi moteris savo išmaniuoju telefonu fotografuoja itin intensyviai laivų raižomą Bosforo sąsiaurį.

Tuo tarpu jos vyras ištiesia mums ranka, siūlydamas pasivaišinti sausainiais. Paimame – būtų nemandagu atsisakyti.

Ir čia tik maža dalis pavyzdžių, atspindinčių turkų mandagumą bei paslaugumą. Jau nekalbant apie užleidimą vietos moterims atsisėsti autobuse ar pagalbą ieškant teisingo kelio.

Netikėta pažintis su turkiškuoju Radži

Jau pirmąją dieną pasiklydome, įsėdę ne į tą autobusą. Išlipome nežinia kur, bet nekalbančiam angliškai turkui kažkaip sugebėjome paaiškinti, kur mums reikia.

Pastarasis padeda sustabdyti teisingą autobusą bei paaiškina vairuotojui, kur mus paleisti.

Vis užmetame akį į besikeičiančias autobusų stoteles, tačiau šalia vairuotojo sėdintis žmogus mus ramina, kad paleis ten, kur reikia. Sustojame. Gauname iš vairuotojo nurodymų, kur reikia eiti toliau.

Einam ieškoti. Kad negaištume laiko dėl visa ko dar paklausiam kelio susistabdydami vietinį turką. Besikalbant su juo šalia sustoja prabangus „Mercedes“ automobilis. Iš jo iškiša galvą vyriškis.

Kaip vėliau paaiškėjo, važiavo pas draugus, kurie jo jau laukė kažkokioje kavinėje, tačiau jam tai ne priežastis pravažiuoti ramiai pro besiblaškančius turistus. Oho.

Per daug negalvoję sėdam į jo mašiną. Prieš tai sutiktas praeivis dar paaiškina vairuotojui, kuria kryptimi reikia vežti šiuos du prašalaičius.

Pradedam pokalbį apipildami padėkomis ir netrukus sužinome, jog sėdime pas dainininką, kuris ne šiaip koks karaoke meistras – yra išleidęs savo CD albumą!

Pristatymą lietuvių gerbėjams jis surengė tiesiog mašinoje užleidęs vieną iš savo hitų ir kartu užtraukęs natą.

Gaila, kad kaip tik kamera išsikrovė tuo metu…

Svetingumu turkai papirko ir aktorę Aušrą Štukytę

Šia mano istorija „Facebook“ pasidalino ir aktorė Aušra Štukytė, kuriai Stambulas yra neabejotinai mėgstamiausias pasaulio miestas. Ji taip pat turi savo pasakojimą apie turkų broliškumą.

„Prie Senojo turgaus prisėdau pailsėti, kol kolegos nusiaubinėjo turgaus lentynas. Ten kaip tik šalia mečetė buvo. Grožėjausi ja, spoksojau į žmones. Ir tada, šalia manęs atsisėdo moteris, apsirengusi hidžabu, su ja buvo dukrytė. Aprengta vakarietiškai ji linksma bėgiojo, šokinėjo aplink mus.

Paskui moteris ištraukė šlapių servetėlių: vieną davė dukrai, kitą man. Mes abi nusivalėme rankas. Galiausiai ji ištraukė sausainius. Jau atspėjot – buvau pavaišinta. Aš išsišiepus valgiau. Mačiau, kad ir jos akys šypsosi“, – man savo įspūdžius papasakojo taip pat keliauti mėgstanti Aušra.

Kai atrodo, jog viskas – daugiau tokių malonių įspūdžių per pirmas dvi dienas nutikti nebegali, tai už kampo tavęs laukia vėl maloni staigmeną.

Mano bandymas pasipildyti viešojo transporto kortelę baigėsi nesėkmingai.

Aparatas pinigus įtraukė, tačiau kortelė taip ir liko nepapildyta.

Žinoma, gaila 20 lirų (apie 5,9 euro), bet štai čia į pagalbą ateina apsauginis bei išsiaiškinęs problemą skuba skambinti ant aparato nurodytu numeriu. Po kelių minučių pinigai atsiranda kortelėje. Teşekkürler (ačiū – aut. past.)!

Visus šiuos turkų svetingumo pavyzdžius atspindi ir faktas, kad Turkija 2,2 milijonų sirų pabėgėlių apgyvendinimui išleido virš 8 mlrd. JAV dolerių.