Nijolė Oželytė jau perkopė 60 metų slenkstį, tačiau kaip ji pati pasakoja – tik neseniai atrado didžiausią gyvenimo džiaugsmą – keliones.

Užauginusi ir į platųjį pasaulį išleidusi tris vaikus, Nepriklausomybės akto signatarė pati pradėjo tyrinėti savo namus. Tik ji taip vadina ne tas keturias sienas, kurios supa mus kiekvieną dieną, bet mūsų planetą.

Nors ji jau yra aplankiusi apie 57 šalis, įskaitant tokias kaip Birmą, Naująją Zelandiją, Šri Lanką, JAV, Kuveitą, Brunėjų bei visą likusią Aziją, tačiau labiausiai įstrigo dvi – Kinija ir Portugalija.

IMG_3168

Nijolė Oželytė portalui „Kvepa Kelionėm“ pasakojo apie paprastus kelionių džiaugsmus, netikėtą pažintį su JAV, skirtingas žmonių kultūras bei dar daug motyvuojančių dalykų abejojantiems kelionių nauda.

– Ką jums reiškia kelionės? – „Kvepia Kelionėm“ paklausė Nijolės Oželytės.
– Ogi reiškia vienintelį likusį dalyką, kuris dar šiek tiek jaudina ir traukia. Iš tikrųjų tai yra netobula. Mes su vyru, kuomet mums buvo po dvidešimt kelis metus, skaičiavome kiek mums bus metų 2000-aisias. Skaičiavome, skaičiavome ir nulūžo mums protas. Pagalvojome, kad vis tiek neverta skaičiuoti – smėlis pilsis, bus ne gyvenimas. Ir šiaip aš galvojau, kad gyvenimas yra iki 35-erių kokių metų. Pasirodo viskas yra atvirkščiai. Gyvenimas prasideda tik tai prasideda tada, kai tavo vaikai užauga, išeina iš namų, o tu atlikai pagrindinį savo gyvenimo siužetą. Tada tu gali atsikvošėti ir paklausti savęs – kur aš gyvenu, kam aš gyvenu. Tam, kad suvoktum atsakymus į šiuos klausimus būtų labai gerai tiesiog savo akimis pamatyti jau tą platesnę namo sąvoką, ne tik savo gyvenamąjį butą.

IMG_1778Nes iš tikrųjų kas yra ta žemė? Nedidelis rutuliukas. Kas yra tie žmonės, kurie tokie skirtingi išorėje? Tik tai keliaudamas pats vienas gali suprasti, kad mes visi esame vienodi. Mus kankina tas pats klausimas kokio turtingumo lygyje begyventumėme. Visi bijo mirti, likti patys su savimi ir labai dažnas bijo užduoti klausimą sau apie gyvenimo prasmę. Bet tą supranti tik pakeliavęs ir pamatęs tuos skirtingus žmones. Nes visada galvoji, kad čia tavo problema, mūsų visų lietuvių problema, kad mes tokie uždari, liūdni. Ne, tai yra absoliučiai visur. Tai yra Amerikoje, Azijoje, Birmoje, Kuveite – visur. Bet patirti jausmą, kad mes visi esame vienodi ir vienas už kitus negeresni bei neblogesni yra labai gera.

– Ar jums pačiai yra svarbesnis kelionės tikslas ar procesas, kuomet einate link jo?
– Man gėda iš tikrųjų pasakyti, bet man svarbu pabėgti iš čia. Aš visada galvojau – viešpatie, kodėl aš taip gerai jaučiuosi kitur? Ir aš supratau paprastą dalyką. Aš čia dirbu. Lietuva yra mano atsakomybės sfera. Čia aš gimiau, turiu gyventi ir aš niekur neišvažiuosiu. Tą puikiai žinau. Ir tai yra mano darbo dirvonai.

Kai aš išvažiuoju man tikrai nėra įdomu patekti į tam tikrą objektą, muziejų ar pamatyti kažkokią tai išreklamuotą įžymybę. Praktiškai visos reklamuojamos įžymybės nuvilia. Vienintelis galbūt Tadž Mahalas buvo tokia keistenybė, į kurį labai nesinorėjo vykti. Nes yra tiesiog banalu vykti į tas vietas, kurios buvo aprašytos tūkstantį kartų.

Man svarbu yra pajusti atmosferą, būti tarp žmonių. Man kelionės grožis yra tada, kai aš galiu dvi su puse paros Kinijoje važiuoti traukiniu, būtinai ne pirmos klasės vagonu, nes man labai reikia būti tarp žmonių.

– Jūs labai gražiai atsiliepiate apie meilę Kinijai ir paminėjote, kad niekada iš Lietuvos neišsikraustysite. Kodėl?
– Aš dar ir kaip norėčiau išvykti iš Lietuvos. Tiesiog svajočiau apie tai. Aš kiekvieną kartą nuvažiavus į Portugaliją pasiklausiu kiek kainuotų išsinuomoti butą. Pagalvoju, kad galėčiau išnuomoti savo butą Vilniuje ir dar skirtumas man liktų. Tačiau žinau, kad niekada to nepadarysiu. Bet man taip saldu apie tai galvoti.

– Kodėl neišpildote šito savo noro?
– Todėl, kad čia mano darbo vieta. Kitu atveju aš būčiau dezertyras. Aš tiesiog negerbčiau savęs, jeigu išvažiuočiau.

– Kur norėtumėte dar nuvykti, kur nesate buvusi?
– Į Kostą Riką. Todėl, kad perskaičiau, jog ten yra ekologiškas turizmas. Bet kažkokia labai brangi šalis ta Kosta Rika.

IMG_3656– Kas trukdo šią svajonę įgyvendinti?
– Tai nėra svajonė. Aš jau nebesvajoju. Tai būtų per daug įžūlu. Jeigu man kas nors gyvenime būtų pasakęs, kad aš šitiek pamatysiu… Taip nebūna. Nesijaučiu nusipelniusi pamatyti tiek. Aš gyvenime niekada nesvajojau, todėl nedrįstu turėti svajonių.

– Kuo jums kvepia kelionės?
– Vienareikšmiškai – cinamonu. Aš kai nuvažiavau į Šri Lanką ir pamačiau kas yra tikras cinamonas ir pagalvojau: „O ką jūs čia mums parduodat Lietuvoje?“. Sakoma, kad cinamonas moterims gamina endorfinus. Tik moterims, vyrams – ne.

– Parsivežate jo lauktuvėms?
– Aš parsivežu siaubingai juokingų dalykų.

– Kokius tris patarimus duotumėte keliautojams?
– Pirmiausiai norėčiau patarti nebijoti. Aš suprantu, kad yra nepažįstamų kraštų baimė, ypač pagyvenusiems žmonėms. Tačiau mes visi kada nors gyvenime numirsime.

Kada tu labai pasiskaitai internete savarankiškai keliaujančių žmonių įspūdžių, juk tu gali jais pasitikėti. Užtat pasiskaitykite, pasiryžkite ir pirmą kartą iškeliaukite didesne kompanija. Tarkime šeši kokie nors pensininkai. Susimeskite ir varykite, kaip keliauja vokiečiai. Aišku, visada kelionėse turi būti lyginis skaičius.

Žinot, kelionė yra išbandymas ir rasti kelis ar bent vieną žmogų, kuris taip pat suprastų kelionę kaip tu, kuris nenorėtų tik tysoti ir ilsėtis arba vien tik bėgioti po kažkokius įžymius objektus, kuriuos yra susižymėjęs. Kelionėse gali visko nutikti, todėl turi būti lyginis keliautojų skaičius, kad visada galėtumėte susimesti į porą.

Nijolės Oželytės kelionės: