Mohero uolos įkvėpė daugelį legendų, yra vaizduotos ne viename garsiame filme, ant jų gyvena daugybė gyvūnų rūšių.

Virš Atlanto vandenyno iškilusios didingos Mohero uolos tęsiasi 8 km palei vakarinę Airijos pakrantę. Iškiliausioje vietoje, kurios aukštis – 245 m, 1835 m. buvo pastatytas O‘Brieno bokštas. Tiek dėl kvapą gniaužiančio aukščio, tiek dėl atsiveriančių vaizdų nuo uolų Smaragdo sala yra lankomiausias gamtos kūrinys šioje vietovėje.

Mohero uolos nuo senų laikų žmonių apipintos legendomis, vaizduotos ne viename populiariame filme, tad nieko stebėtino, kad per metus šį gamtos kūrinį aplanko apie milijonas žmonių.

Mohero uolos yra pietvakarinėje Airijos pakrantėje Bareno regione, Klero grafystėje. Uolų akmenys susiformavo maždaug prieš 300 mln. metų karbono, paleozojaus eros periodu. Uolų apačioje matosi smiltainio, skalūno juostas.

Cliffs of Moher, Co. Clare, Ireland

Maždaug prieš 320 mln. metų, kai regione buvo kur kas šilčiau, dėl liūčių kilo potvyniai, vanduo išplovė iš jūros smėlį ir dumblą. Šias nuosėdas nuplukdė į didelės upės ištakas, laikui bėgant iš jų formavosi akmenys, o galiausiai susiformavo Mohero uolos.

Uolos sudarytos iš įvairių akmenų sluoksnių, kiekvienas sluoksnis žymi vis kitokį senovės upės gyvavimo tarpsnį.

Mohero uolose gausu gyvūnijos. Manoma, kad ant uolų gyvena apie 20 rūšių paukščių – paprastosios alkos, pufinai, tripirščiai kirai, net sakalai ir kt. rūšys. Uolų papėdėje, bangose galima dažnai pamatyti delfinų ir ryklių.

Piečiausiai išsikišusi uolų dalis vadinama Laumės galva, ten yra seni akmeniniai griuvėsiai, praminti Motinos bokštu. O‘Brieno bokštas stūkso šiauriau, nuo jo viršūnės matosi Arano salos, Dvylikos kalnų gandinė (Twelve Bens) ir siauras žemės rėžis – Lupo kyšulys, kuriame stovi švyturys.

irland-unter-dem-obrians-tower-ragt-vor-den-cliffs-of-moher-ein-markanter-felsklotz-aus-dem-stucc88rmischen-atlantik-irland-flog-franks-travelbox-1200x800

Mohero uolos, kaip ir kiti įstabūs gamtos kūriniai, įkvėpė žmones sukurti ne vieną legendą. Legendoje apie Mohero undinę pasakojama, kaip vienas žvejys sutiko undinę su stebuklinga skraiste. Žvejas pavogė skraistę ir paslėpė. Undinė negalėjo grįžti į jūrą be skraistės, tad nusekė paskui žveją, apsigyveno pas jį ir tvarkė namus. Galiausiai ji ištekėjo už žvejo, jie susilaukė dviejų vaikų. Po kelerių metų sutuoktiniui miegat undinė randa skraistę ir grįžta į jūrą. Nuo to laiko daugiau niekas jos nematė.

Kita legenda – apie lavonus ėdusį ungurį. Pasak legendos, airių šventasis Macreehy‘is nudobė milžinišką ungurį, kuris buvo įsisukęs į kapines ir ėsdavo jose lavonus. Kai jūroje būna atoslūgis, sakoma, pasirodo du šventojo kapą žymintys akmenys. Ant vieno akmens buvo iškaltas ungurys, bet laikas ir vanduo pamažu jį nutrynė.

Dar viena legenda pasakoja apie pražuvusį Kilstiffeno miestą. Miestas nuskendo uolų papėdėje, nes jo valdytojas pametė auksinį raktą nuo vartų į miestą. Legenda byloja, kad miestas tol bus po vandeniu, kol nebus rastas aukso raktas. Yra manančių, kad raktas paslėptas po antkapiu su senoviškomis airiškomis raidėmis ant Slieve Callano kalno Klero grafystėje. Kita versija – kad raktas guli kano viršūnėje esančio ežero dugne.