Įsivaizduokite – jūs turite gerai apmokamą ir „šiltą“ darbo vietą, sėkmingai kopiate karjeros laiptais, atrodo nieko netrūksta, bet vieną dieną nusprendžiate viską mesti ir išvykti į nepažįstamą musulmonišką šalį.

Skamba lyg filmo siužetas, tačiau tokia yra Linos Motužytės istorija. Ji daugiau nei penkerius metus Lietuvoje dirbo sporto žurnaliste. Vieną dieną ji suprato, kad tai jos nebedžiugina ir nori kažką pakeisti.

Daugybės netikėtumų dėka ji pateikė paraišką VšĮ „Socialinis veiksmas“ dėl savanoriavimo Jordanijoje ir 2015 m. rugsėjo 1 dieną viena pati su bilietu į vieną pusę iškeliavo į šią Artimųjų Rytų šalį.

„Neturėjau jokių lūkesčių, nes nežinojau ko tikėtis“, – teigė drąsų sprendimą priėmusi Lina.

Portalui „Kvepia Kelionėm“ Lina papasakojo apie atradimus Jordanijoje, sutiktus žmones, kultūrų kontrastus, saugumą, savanorystę, pagalbą pabėgėliams bei kitus dalykus, pamatytus šioje musulmonų šalyje.

– Kaip tavo gyvenime atsirado Jordanija? – portalas „Kvepia Kelionėm“ paklausė Linos.
– Mano gyvenimas visuomet buvo pakankamai suplanuotas. Aš nuo mokyklos žinojau, kad noriu studijuoti žurnalistiką. Žinojau, kad noriu būti sporto žurnaliste. Aš visą tai kaip ir pasiekiau. Tik reikėjo dirbti bei tobulėti profesinėje srityje. Tiesiog vienu metu pradėjau jausti, kad kažko man trūksta ir manęs tai nebedžiugina. Šitas jausmas truko kažkur porą metų.

Galvojau ką čia reikėtų keisti. Bandžiau savanoriauti Lietuvoje, tačiau to neužteko. Iki Jordanijos mane atvedė visiški netikėtumai, nes netyčia sutikau draugę, kuri buvo savanoriavusi Rumunijoje ir ji man papasakojo apie šitą programą – Europos savanorių tarnybą (EST) bei VšĮ „Socialinis veiksmas”, kuri yra ta žmones siunčianti organizacija. Kažkaip aš jiems parašiau, per pietų pertrauką nubėgau pasikalbėti apie savanoriavimo galimybes. Laiko paduoti paraiškai nebuvo daug. Todėl nebuvo kada ilgai galvoti.

Aš ilgai svarsčiau apie arabistikos studijas, todėl galvojau ar man neišvažiavus savanoriauti kažkur į tą pusę. Jordaniją man pasiūlė Europos savanorių tarnyba.

– Kodėl tave traukė arabistikos studijas?
– Nebuvo kažkokia viena priežastis. Tiesiog ta kultūra man visą laiką buvo įdomi ir pagalvojau, kad ten būtų įdomu studijuoti. Galbūt būtent dėl to pasirinkau Jordaniją, nes ten visai kitaip nei Europoje. Tai ne ta vieta, kur tu gali tiesiog paimti ir nuvažiuoti.

– Suprantama, tau buvo įdomu, tačiau kaip sureagavo artimieji?
– Taip. Labiausiai pergyveno mano mama. Nes visos naujienos, kurias mes girdime apie Artimuosius Rytus yra neigiamos. Mano draugai kažkaip ramiai reagavo. Aš esu toks žmogus, kuris nelabai kreipia dėmesį ką kiti sako. Su niekuo nesitariau. Tiesiog pasakiau, kad išvažiuoju ir viskas.

– Kokia yra Jordanija?
– Tai kontrastų šalis. Todėl, kad ten gali pamatyti praktiškai viską. Nuo labai religingų musulmonų iki visiškai netikinčių ateistų. Nuo moterų su visą kūną dengiančiomis burkomis iki visiškų hipsterių su tatuiruotėmis, auskarais bei įdomiomis šukuosenomis. Tie skirtumai labai žavi.

Vieną kartą miesto centre gali pamatyti besiganančias avis, o kitą kartą – pravažiuojantį Ferrari. Pavyzdžiui mes eidavome apsipirkinėti į turgų, kur viskas yra palyginus labai pigu. Bet nuėjus į prekybos centrą atrasi visus garsiausius prekės ženklus bei stilingus žmones.

– Kaip atrodo tas Jordanijos turgus?
– Galbūt čia ne tik Jordanijos, bet visas arabiškas turgus yra vienas didelis chaosas. Aš atsimenu, kai pirmą kartą patekau į tą turgų. Ėjau su dar viena savanore iš Slovėnijos, kuri ten gyveno jau porą mėnesių.

Ji apsipirkinėjo, o aš nežinojau ką daryti. Tiesiog visi rėkia vienas per kitą, žmonių begalybė, didžiulė skuba. Angliškai mažai kas ten šneka, tad norint apsipirkti reikia turėti kažkokius arabų pagrindus, bent jau skaičius suprasti. Tai labai didelis chaosas, bet man ten visai patiko. Ten galima atrasti labai daug ko – pačių įvairiausių vaisių, daržovių, kurių Lietuvoje mes neturime. Taip pat labai daug prieskonių.

Mano draugai vietiniai sakydavo, jog einu tiesiog laiką leisti turguje. Bet man iš tikrųjų ten patikdavo. Anksčiau turėdavau savo kelias vietas, kur visada užsukdavau. Buvo tokie broliai iš Sirijos. Pas juos aš visada pirkdavau pieną, saldainius, kavą ir t.t. Buvo dar tokia palestiniečių parduotuvėlė, ten visada eidavau aliejaus, prieskonių, daržovių ir pnš. Žodžiu, ten jau turėjau savo vietas, kur mane žinojo ir sveikindavosi iš toli.

– Ar gyvendama sostinėje Amane jauteisi saugi?
– Taip. Nebuvo momento, kuomet nesijaučiau saugi. Jordanija, palyginus su aplinkinėmis šalimis, yra pakankamai saugi. Nes tai yra visiškai turistinė šalis ir jie iš turizmo gyvena. Jie ir dėmesio pakankamai skiria saugumui. Nors pasitaiko ir visokių incidentų.

Per tą laiką, kol aš ten buvau, girdėjau gal kokius du kartus, kad kažkas įvyko. Ne sostinėje, o kažkur aplinkui. Amane yra daugybė apsaugos punktų, kur sustabdo patikrinti dokumentus, sunkvežimius, tačiau dažniausiai tikrina vietinius, o ne turistus. Su laiku prie tokių dalykų pripranti, kaip gatve važiuojanti militarizuota mašina, iš kurios išlindęs kaukėtas pareigūnas su ginklu. Iš pradžių pasidaro šiek tiek nejauku, bet prie to pripranti, nes supranti, kad viskas dėl tavo saugumo.

Į Jordaniją savanoriauti išvykusi Lina Motužytė

Į Jordaniją savanoriauti išvykusi Lina Motužytė

– Jordanija pagal santvarką yra konstitucinė monarchija. Kaip žmonės žiūri į karalių?
– Labai įvairiai. Tas karališkosios šeimos kultas yra labai didelis. Visose įstaigose ar net taksi automobiliuose gali pamatyti buvusio, esamo ir būsimo karaliaus nuotraukas. Iš tikrųjų karališka šeima puikiai reprezentuoja Jordaniją užsienyje, kadangi labai gerai sutaria ir su JAV, ir su Europa. Tarp kitko, karalienė man beprotiškai patinka. Ji yra labai išsilavinusi moteris, dalyvauja įvairiose konferencijose, kalba apie moterų teises, ją kviečiasi garsiausi pasaulio universitetai.

– Kaip atrodydavo tavo standartinė savaitė?
– Savanorystei mes dažniausiai skirdavome tris dienas per savaitę. Viena diena būdavo laisva, o dar vieną teoriškai reikėdavo praleisti biure. Kas mane ten nustebino ir ko nežinojau, tai, kad darbo savaitė ten prasideda sekmadienį.

Aš savanoriavau su pabėgėliais, tačiau ne tais naujais, kurie dabar plūsta į šalį, bet tais, kurie jau yra šiek tiek pagyvenę Jordanijoje. Savanoriavome tokiame palestiniečių, kurie į šalį atvyko 1948-1968 metais, kaimelyje. Ne visi iš jų turi Jordanijos pasus, todėl susiduria su sunkumais. Su kolega vokiečiu dirbome tokioje mokykloje su paaugliais berniukais.

Taip pat dirbome tokioje sirių prieglaudoje. Dideliame gyvenamajame name gyveno moterys iš Sirijos su vaikais. Jų vyrai arba žuvę per karą, arba likę Sirijoje. Ten turėjome visokių užsiėmimų. Pavyzdžiui anglų kalbos pamokos moterims, vaikams, sporto užsiėmimai su moterimis.

– Ką veikdavote laisvalaikiu?
– Jordanijoje yra pagrindiniai keli objektai, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam turistui. Aišku, vienas jų – pasaulio stebuklas Petra. Taip pat dykuma, kur važiuoja žmonės pabūti per naktį. Negyvoji bei Raudonoji jūros. Dar toks miestas Džarašas (Jerash angl.), kur yra senoviniai griuvėsiai. Taip pat Madaba. Ten yra garsus senovinis žemėlapis. Tai visus tuos objektus laisvu laiku aplankėme.

Šiaip yra labai daug renginių, kadangi Amane yra beprotiškai didelė užsieniečių bendruomenė iš Amerikos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitur. Taip pat Amane labai populiarūs namų vakarėliai (house party angl.), nes alkoholis ten yra beprotiškai brangus. Pavyzdžiui bare už nedidelį bokalą alaus gali sumokėti 8 eurus. Čia jau bus toks normalus ir nebrangus alus. Todėl žmonės mieliau renkasi pas kažką susirinkti ir pasibūti.

Lina Motužytė prie Negyvosios jūros

Lina Motužytė prie Negyvosios jūros

– Ką tau davė ši savanorystė? Kaip tave ji pakeitė?
– Visų pirma man tai suteikė žinių apie tą kraštą, kultūrą, islamo religiją, žmones. Ypač dabar, kai apie tai yra labai daug kalbama. Aš galiu į tai pažiūrėti iš kitos pusės, nes esu susidūrusi su tuo. Lietuvoje žmonės labai bijo žodžių „arabas“, „musulmonas“ apskritai, nes jie tiesiog turbūt nėra su tuo susidūrę apskritai ir jie girdi tik tai neigiamas naujienas. Todėl ta baimė yra pakankamai suprantama.

Savanorystė man davė taip pat labai daug pažinčių, naujų įdomių žmonių mano gyvenime. Pradėjau vertinti ir savo pasą. Mes, lietuviai, turime būti labai laimingi ir džiaugtis, kad gyvename Europos Sąjungoje, todėl, kad turime galimybę keliauti.

Jordanijoje susipažinau su vienu vaikinu iš Sirijos, kuris yra be galo protingas, labai gabus, užsispyręs ir siekiantis tikslo. Jis norėjo studijuoti Lietuvoje bei aplikavo į Mykolo Romerio universitetą (MURU). Prašymas buvo patenkintas. Jam tereikėjo nuvažiuoti į Egiptą gauti Lietuvos vizą, tačiau jis negavo Egipto vizos. Jo prašymą Egiptas atmetė tris kartus. Man buvo beprotiškai gaila. Toks žmogus būtų labai praturtinęs universiteto studentų požiūrį, žinias ir gyvenimą.

– Kokie tavo būtų trys svarbiausi patarimai keliautojams?
– Nebijoti ir keliauti. Tai yra pagrindiniai dalykai. Aišku, ta baimė visada yra. Bent jau man ta baimė yra tokia maloni, nes tiesiog tu sužinai, pamatai, patiri kažką naujo. Man tai yra kažkas tokio ir tai yra daug stipriau už tą baimę.

Aš visiems žmonėms, kurie svarsto gal čia man kažkur važiuoti mokytis užsienyje ar nevažiuoti, sakau „važiuok, važiuok“. Manau, kiekvienam reikia tos kelionių patirties, nes tai labai stipriai praturtina žmogų. Nes tu tiesiog pamatai, kad yra kažkas daugiau nei tavo kiemas.

Paprasčiausias pavyzdys: kažkada manęs pažįstama danė paklausė visiškai ne į temą: „Kiek pas jus Lietuvoje kate turi gyvenimų?“. Sakau „Devynis“. O ji man atsako: „Pas mus Danijoje tai septynis“. Atrodo visiška smulkmena, bet tuomet supranti kokie skirtingi yra žmonės ir kaip smagu juos pažinti.

– Lina, kuo tau kvepia kelionės?
– Man kelionės kvepia nuotykiais, patirtimi, naujais dalykais.