Portalas „Kvepia Kelionėm“ tęsia kelionių pokalbius ir šį kartą supažindins jus su jau 7 metus po pasaulį klajojančiu Aivaru Liaukevičiumi, šiuo metu gyvenančiu ir dirbančiu Kinijoje, Dongguan mieste. 

Studijomis Škotijoje prasidėjusi vaikino kelionė dėl meilės krepšiniui nukrypo į Australiją. Trumpam grįžęs į Lietuvą Aivaras bandė rasti krepšinio trenerio darbą, tačiau šiam planui neišdegus išvyko atgal į Australiją, kuri jo laukė išskėstomis rankomis. Gyvenimas susiklostė taip, kad vaikinas gavo gerą pasiūlymą iš Kinijos ir sėdęs į lėktuvą iškeliavo į Dongguan miestą, kuriame šiuo metu treniruoja krepšinio akademijos auklėtinius.

Apie tai ir daugiau – „Kvepia Kelionėm“ parengtame interviu.

– Papasakok trumpai apie save.
– Esu Aivaras Liaukevičius, savo pirmuosius žingsnius padėjęs Kaune. Šiuo metu man 30 metų, iš kurių paskutinius 7 gyvenu užsienyje.  Savo laiku Lietuvoje baigiau teisės studijas, vėliau krimtau politikos mokslus Škotijoje, bet sulaukęs 27 metų supratau, koks yra mano pašaukimas gyvenime. Niekada nenorėjau kiekvieną rytą prabusti su mintimi „o ne, vėl į darbą”, todėl savo pomėgį paverčiau savo darbu ir šiuo metu dirbu krepšinio treneriu Kinijoje, Dongguan mieste.

Na, o mano gyvenimas šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, yra nenuspėjamas, kupinas įvairių mano kasdienę buitį lydinčių klausimų, pradedant nuo to ką šiandien valgysiu iki apmąstymų kaip reikės susišnekėti su vietiniais, kad pasiekčiau savo kelionės tikslą.

Įsiterpdamas, iš pat pradžių skaitytojams norėčiau palinkėti, kad niekada nebijotų siekti savo svajonių ir neišsigąstų jų kelyje pasitaikančių sienų. Jos pastatytos tik tam, kad suprastum ko iš tiesų nori iš gyvenimo, ir perliptum. Juk jei nuleisi rankas nepasiekęs savo tikslo, vadinasi, nepakankamai to tikslo siekei.

– Kaip minėjai, jau ne pirmus metus savo laisvalaikį ir darbą sieji su krepšiniu?
– Taip, paskutinius 3,5 metų dirbu krepšinio treneriu ir tikiu, kad pagaliau atradau save toje veikloje, kurioje galiu pasirodyti geriausiai.

– Dabar gyveni Kinijoje, tačiau „Kvepia Kelionėm“ skaitytojai norės tavo istoriją sužinoti nuo pradžių. Savo karjerą pradėjai Australijoje. Kokiame mieste ir kiek laiko gyvenai?
– Gyvenau didžiausiame Australijos mieste – Sidnėjuje. Šiam miestui mano širdyje skirta ypatinga vieta, kadangi būtent čia be jokios ankstesnės patirties pradėjau savo trenerio karjerą. Tuo metu buvau pakviestas duoti interviu savanorio darbui berniukų iki 10 metų komandoje. Klubui, net ir nepaisant mano tiesiai šviesiai pasakyto fakto, jog neturiu jokios patirties, patiko tai, kad aš esu iš Lietuvos ir turėjau be galo didelį norą, todėl man buvo suteiktas šansas ir pasakyta, jog viskas priklausys nuo manęs paties. Taip viskas ir prasidėjo.

Australija | Asmeninio albumo nuotr.

Australija | Asmeninio albumo nuotr.

– Ar Australijoje pavyko nuskinti skambių pergalių? Su kokiom ypatingom komandom teko dirbti, su kokiais sunkumais susidurti?
– Ta berniukų iki 10 metų amžiaus komanda tikriausiai įstrigs mano galvoje visam laikui. Pamenu, jog prieš pirmąsias rungtynes nemiegojau visą naktį, labai jaudinausi. Atrodė, kad treniruotėse viskas pavyko neblogai, tačiau taip maniau tik iki pirmųjų oficialių mano varžybų, kaip trenerio, karjeroje.

Kodėl taip ironiškai? Todėl, kad su komanda pralaimėjome varžovams net 50 taškų skirtumu. Taip, taip, būtent 50. Tuomet puoliau į neviltį, klausiau savęs ką darau ne taip, nes treniruotes organizavau pagal geriausius krepšinio vadovėlius. Vėlesni rezultatai parodė, jog paprasčiausiai reikėjo laiko. Po mėnesio tai pačiai komandai pralaimėjome vos 7 taškais, o po kelių mėnesių jau džiaugėmės pergale. Tada aplankė nerealus jausmas. Supratau, kad einame tinkamu keliu. Džiaugiuosi, kad iškilus sunkumams nenuleidau rankų, nes po pirmojo pralaimėjimo jaučiausi sugniuždytas.

O šiaip kiekviena komanda yra kažkuo ypatinga, sava. O jų per laiką praleistą Australijoje teko treniruoti nemažai. Nesumeluosiu, bet per trejus metus iškovojau 4 čempionų titulus su merginomis iki 15 metų ir trejomis vaikinų iki 16 metų komandomis. Mano sąskaitoje šiuo metu yra apie 15 trofėjų su įvairiomis prizinėmis vietomis.

Trofėjai | Asmeninio albumo nuotr.

Trofėjai | Asmeninio albumo nuotr.

– Pereikime prie kultūrinių aspektų. Žmonės Australijoje ir Lietuvoje: panašūs ar skirtingi?
– Nors Lietuvoje nebegyvenu jau 7 metus ir grįžtu čia tik atostogoms, bet esminius žmonių kultūrinius skirtumus įžvelgti nėra sunku. Kaip pagrindinį skirtumą įvardinčiau elementarų draugiškumą. Australijoje žmonės labiau atsipalaidavę, čia visiškai įprasta gatvėje sveikintis ar bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, vienas kitam padėti be jokio atlygio. Per visą gyvenimo Australijoje laiką su australais neturėjau nė vienos konfliktinės situacijos.

Kaip dar vieną skirtumą galiu pateikti paprastą pavyzdį. Įsivaizduokime situaciją: einant naktį namo prieš save pamatai įkaušusių vaikinų grupelę. Lietuvoje pirmiausiai kiltų mintis, jog galima laukti bėdos. Tuo tarpu Australijoje tiesiog nusišypsai, pasisveikini ir keliauji toliau.

– Galbūt teko pamatyti tą tikrąją, laukinę Australiją, jos dykumas, kengūras?
– Taip, tikrai teko. Teko matyti ir ne vieną šimtą kengūrų, netgi jas glostyti ar maitinti jų mėgiamomis morkomis. Vienas įsimintiniausių susitikimų su laukine gamta – išvyka į opalų sostinę Golden Ridge, kuri yra apie 800 kilometrų atstumu nuo Sidnėjaus. Labiausiai įsiminė kelionės atkarpa vienu keliu, kuriuo dėl nuolat prieš automobilį iššokančių kengūrų apie tris valandas teko važiuoti 40 km/val greičiu. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad Australijoje gana populiari kengūrų mėsa, iš kurios gaminamos dešrelės, mėsainiai ir kitokie patiekalai. Tiesa, pats paragauti taip ir neišdrįsau.

Na, o įspūdžiai tik patys geriausi: paplūdimiai, saulė, laukinė gamta ir nuostabūs žmonės. Ar galima norėti daugiau?

Australija | Asmeninio albumo nuotr.

Australija | Asmeninio albumo nuotr.

 

– Panašu, kad vėjai ir meilė krepšiniui tave blaškė po visa pasaulį. Kaip nutiko, kad gyvenimo kelias iš Australijos pasuko būtent link Kinijos?
 – Visuomet turėjau mažą svajonę pasidarbuoti Azijoje. Mane žavėjo visiškai kitokia kultūra, kurią norėjosi pažinti artimiau. Australija po trejų metų gyvenimo tapo sava, be to teko mokėti už mokslą, kadangi nestudijuojant nebūčiau galėjęs dirbti trenerio darbo. Dar būdamas Australijoje vis nusiųsdavau užklausas dėl trenerio darbo Kambodžoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Vietname ir Kinijoje. Kai mažiausiai tikėjausi – gavau pasiūlymą iš Kinijos, dėl kurio apsispręsti turėjau vos dvi savaites. Man buvo siūlomas 4 mėnesių kontraktas su galimybe jį pratęsti, geras atlyginimas, lėktuvo bilietų apmokėjimas ir vieno kambario butas miesto centre. Su pasiūlymų sutikau ir iškeliavome į Kiniją.

Krepšinis | Asmeninio albumo nuotr.

Krepšinis | Asmeninio albumo nuotr.

– Ar darbas Australijoje ir Kinijoje turėjo esminių skirtumų?
– Iš tiesų skirtumas yra. Australijoje žaidėjai labiau pažeidžiami, su jais turi būti mandagesnis, švelnesnis.  Dėl nemandagaus elgesio jie gali pasiskųsti klubo vadovybei, dėl per didelio krūvio – tėvams.  Ten negali žaidėjo kritikuoti girdint komandos nariams. Manau, kad žaidėjai tiesiog yra kiek per daug išlepinti, neimlūs kritikai.

Kinijoje viskas visiškai kitaip ir man tai labiau priimtina. Čia nėra jokių ypatingų ribų, žaidėjus gali kritikuoti, darbo specifika panaši kaip Lietuvoje. Gavę pylos šalia komandos draugų žaidėjai pradeda labiau stengtis, nes nenori nuvilti komandos. Treniruotėse ar varžybų metu pastebėjus, jog žaidėjo emocijos ima viršų, tiesiog užtenka pasakyti „emotion is your enemy” ir žaidėjai nusiramina, o Australijoje su vaikais reikdavo elgtis labai atsargiai, neparodyti pykčio ar susierzinimo.

Visumoje teigčiau, kad Kinijoje tiek pats žaidimas, tiek treniravimo specifika yra labiau disciplinuota, ne tokia suvaržyta, todėl vaikai kovingesni, juos treniruoti yra lengviau.

– Kokie rezultatai įprasmina tavo krepšinio trenerio darbą Kinijoje?
– Geras klausimas. Jeigu Australijoje, kaip minėjau, darbą įprasmindavo laimėti trofėjai ar iškovotos pergalės, tai Kinijoje yra kiek kitaip. Čia dirbu krepšinio akademijoje, kur ruošiame žaidėjus ateičiai. Kol kas neturime jokių oficialių varžybų, o kaip tik šiuo metu organizuojame turnyrą, kuriame dalyvauti atvyks komandos iš Honkongo. Tuomet galėsime įvertinti savo tikrąjį pajėgumą. Jeigu mano treniruojami žaidėjai ateityje pateks į geras komandas bei pasieks sveikintinų rezultatų – būsiu labai laimingas.

– Taigi, artimiausiu metu planuoji šiek tiek nusistovėti mieste, kuriame dabar gyveni bei dirbi, ar turi kokių nors kitų ambicingų planų?
Ateitį šiuo metu sieju būtent su Kinija. Nors iki manęs čia buvo atvykę 4 treneriai iš JAV, tačiau su jais sutartys nebuvo pratęstos. Tuo tarpu su manimi klubas nori bendradarbiauti ir toliau. Netrukus padėsiu parašą ant pusės metų trukmės kontrakto su padidintu atlyginimu. Turiu ambicingų planų tobulėti kaip treneriui ir kiek įmanoma daugiau prisidėti prie būsimų profesionalų parengimo. Jei nors vienas mano treniruotas žaidėjas pasieks didesnių aukštumų krepšinio pasaulyje – būsiu be galo laimingas.

Kinija | Asmeninio albumo nuotr.

Kinija | Asmeninio albumo nuotr.

– Pakalbėjom apie darbus, o dabar skirkime laiko kelionėms. Ar dažnai tenka palikti gyvenamąją vietą ir vykti į įvairiausius Kinijos kampelius?
– Kinijoje dar esu naujokas. Čia gyvenu vos keletą mėnesių, tačiau vos tik radęs galimybę stengiuosi kur nors išvykti. Dažniausiai dirbu nuo penktadienio iki sekmadienio, tačiau per šį laikotarpį dėl Kinijos valstybinių švenčių turėjau keletą laisvų savaitgalių. Na, o tada šoki į traukinį ir pirmyn!

– Kokias vietas, kuriose esi buvęs, išskirtum kaip būtinas aplankyti ir kas tau pačiam paliko didžiausią įspūdį?
– Turbūt šiuo pasiūlymu nenustebinsiu, bet rekomenduoju nuvykti į Pekiną ir aplankyti Didžiąją Kinų sieną, kuri yra įspūdingiausias žmonijos rankų darbo statinys visame pasaulyje. Protu nesuvokiama kaip žmonės prieš daug metų kalnuose savo rankomis sugebėjo pastatyti  daugiau nei 6 tūkstančių kilometrų ilgio sieną. Taip pat visai nesenai grįžau iš savaitę trukusios kelionės Zhangjiajie prefektūroje. Teko lankytis ant 1518 metrų aukštyje esančio Tianmen kalno, kurį supa Avataro filmą įkvėpęs nacionalinis parkas. Taip pat didelį įspūdį paliko Fenghuang senovinis miestelis, kuriame architektūra išliko nepasikeitusi daugiau nei 300 metų.

Kinija | Asmeninio albumo nuotr.

Kinija | Asmeninio albumo nuotr.

– Žmonėms dažnai kyla klausimų kokios Kinijoje yra kelionių išlaidos. Ar galėtum trumpai apžvelgti Kinijos viešojo transporto, tarpmiestinių traukinių, vietinių lėktuvų maršrutų kainų tendencijas? Ar Lietuvis atvykęs į Kiniją čia neišvengiamai ištuštins savo piniginę ar visgi keliauti šalyje galima gana taupiai?
– Į šį klausimą atsakysiu pagal savo paties išlaidas, o jau skaitytojui spręsti ar tai yra jo kišenei. Greituoju traukiniu kelionė į Pekiną, kuris yra už 2300 kilometrų nuo Guangzhou miesto, esančio greta Dongguan, užtruks daugiau nei 8 valandas. Kelionė verslo klase kainuoja apie 400 dolerių, o antrąja klase – daugiau nei 100 dolerių. Aš asmeniškai rinkausi ilgesnį, tačiau pigesnį variantą. Kelionėje užtrukau apie 22 valandas, o už „Hard Sleep“ lovą sumokėjau 68 dolerius. Iš savo miesto Dongguan keliaudamas į jau minėtą Zhangjiajie norėjau išbandyti kelionę su vietiniais viename vagone. Už 1300 kilometrų kelionę sumokėjau 29 dolerius, tačiau dėl šio pasirinkimo labai gailiuosi, kadangi manęs laukė 16 valandų vagone, kuriame visi spjaudosi, rūko, šiukšles mėto tiesiog sau po kojomis. Keliaudamas atgal šios klaidos nekartojau ir už „Hard Sleep“ lovą sumokėjau 50 dolerių. Įėjimas į nacionalinį parką, kuris įkvėpė Avataro kūrėjus, kainavo 39 dolerius (trims dienoms). Kinijos sienos lankymas kainuoja 7 dolerius. Maistas vidutinės klausės restorane kainuoja nuo 5 iki 10 dolerių, o vietinėse užkandinė per pusę pigiau. Komplektas greito maisto užkandinėje „McDonald‘s“ piniginę patuštins apie 5 doleriais. Metro, priklausomai nuo to kokiame mieste lankaisi, kainuoja apie 1 dolerį.

Kai šalis tokia didelė, kelionės reikalauja išlaidų, tačiau mano nuomone, išlaidos priklauso nuo paties žmogaus poreikių ir asmenybės, taigi keliaujant traukiniais žemiausia klase ir pataupant kitose srityse, galima keliauti ir per ne lyg neišlaidaujant.

– Kinijos virtuvė: nuo 1 iki 10?
– Sudėtingas klausimas, kadangi egzotiški gyviai, būdingi Kinijos virtuvei, kaip ir jūros gėrybės, man yra nepriimtini. Dažniausiai renkuosi ryžius su kiauliena arba vištiena, kuriuos įvertinčiau stipriu devynetu. Man asmeniškai nepriimtina kai žmonės valgo įvairius gyvius (sraiges, žuvies galvas, vėžlius ir pan.), kurių galima įsigyti paprasčiausiame prekybos centre. Restoranuose pateikiamos vištos su galvomis ir kojytėmis manęs taip pat visiškai nežavi, bet pastarosios Kinijoje yra delikatesas, „triauškinamas“ kaip saulėgrąžos. Įdomu tai, kad turime tradiciją ketvirtadieniais eiti vakarieniauti į miestą, bet kartais patys vietiniai negali pasakyti ką konkrečiai siūlo. Tokiu atveju man tiesiog pasako „it‘s safe“, kas reiškia, kad maistas bus saugus. Dažniausiai tai būna daržovės su kiauliena ar vištiena, be jokių tradicinės virtuvės įmantrybių.

– Kaip susikalbi su vietiniais? Angliškai, ar esi išmokęs kinų kalbą?
– Su vietiniais susikalbėti labai sunku, kadangi nepriklausomai nuo amžiaus visi čia sunkiai kalba angliškai. Problemą šiek tiek padeda spręsti telefoninė programėlė, kuri anglų kalbą verčia į kinų. Taip daug paprasčiau. Vietiniams čia nesvarbu ar tu su jais bendrauji angliškai ar lietuviškai, kadangi jie vis tiek nieko nesupranta, o su tavimi toliau kalba kiniškai. Nors pasakai, kad kiniškai nesupranti, jie vis tiek laikosi savo ir bendrauja savo kalba.

Šiaip kinų kalba tikrai sudėtinga, bet jau išmokau pagrindinius krepšinio terminus, o mano treniruojamiems vaikams tai suteikia labai daug džiaugsmo.

– Pritampant prie gyvenamosios aplinkos, be aptarto kalbos barjero, didelių problemų nekilo?
– Krepšinio akademija kurioje dirbu visada stengiasi man palengvinti gyvenimą. Pradžioje kiekvieną dieną sulaukdavau klausimų ar nieko netrūksta, ar viskas gerai. Iš esmės, be prasto kiniečių angų kalbos suvokimo, kitų problemų nekilo.

– O kaip su išėjimu iš komforto zonos?
– Man savotiškai patinka nuolat gyventi už jos ribų. Jeigu per ilgai užsistoviu vienoje vietoje netgi pradedu jaustis nejaukiai. Man patinka nauji nuotykiai, iššūkiai, todėl turiu siekį aplankyti kuo daugiau valstybių ir pamatyti atokiausius jų kampelius, į kuriuos įžengti išdrįstų ne kiekvienas keliautojas.

Tailandas | Asmeninio albumo nuotr.

Tailandas | Asmeninio albumo nuotr.

– Kokias dar valstybes be Kinijos, Škotijos ir Australijos esi aplankęs?
– Iš Europos valstybių teko aplankyti Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Maltą, Latviją, Estiją, Suomiją, Airiją ir Graikiją. Iš tolimesnių, egzotiškų valstybių, lankiausi Filipinuose, Guame (kuriame vedžiau krepšinio treniruotes vietiniams vaikams), Indonezijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kambodžoje, Malaizijoje, Maldyvuose, Šri Lankoje ir Tailande.

– Kurios kelionės paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?
– Labai patiko kiek daugiau nei savaitės trukmės kelionė po Šri Lanką, nes per šalį keliavome motoroleriais praktiškai be pasiruošimo. Su draugu buvome užsibrėžę tikslą kiekvieną dieną nuvykti ne mažiau kaip 100 kilometrų ir nakvoti vis kitame miestelyje. Taip įveikėme apie 700 kilometrų. Keliaujant vingiuotais kalnų keliukais mano motoroleriui sprogo padanga, tačiau mums pasisekė, jog tuomet buvome netoli miestelio, kuriame pavyko susirasti dirbtuves ir žmogų, pažadėjusį sutvarkyti problemą. Tuo metu kilo mintis: esu viduryje Šri Lankos, ne vietinis, o turistas, kuris neturi galimybės kelionės tęsti kitais būdais, o motorolerį reikia į nuomos punktą pristatyti už 24 valandų. Galvojau, kad dabar tai teks paploninti piniginę. Visgi – klydau. Mano nuostabai vietinis meistras mano padangą sutvarkė per 20 minučių ir už darbą paprašė vos 1 dolerio. Daviau jam 2 dolerius ir abu likome labai patenkinti. Taip pat įsiminė nakvynė viename miestelyje. Tuomet visą naktį už lango lojo šunys. Ryte atėjusi šeimininkė mūsų labai atsiprašė, kad neišsimiegojome, o šunys, pasirodo, lojo dėl to, kad pro namus naktį migravo laukiniai drambliai.

Šri Lanka | Asmeninio albumo nuotr.

Šri Lanka | Asmeninio albumo nuotr.

– Išskirk po vieną tavo aplankytą Europos ir kurio nors kito žemyno valstybę, kurią tavo manymu būtina pamatyti.
– Europoje dar kartelį norėčiau sugrįžti į Maltą. Tai nepaprasto grožio sala su daug lankytinų vietų ir nesikandžiojančiomis kainomis. Taip pat išskirčiau jau minėtą Šri Lanką, kuri puikiai tiks tiems, kurie ieško nuotykių ir nebijo nuklysti nuo savo kelionės plano. Paminėčiau ir Kambodžą, kurioje įstrigo tai, kad pagal vietinius įstatymus negalima nuomoti motorolerių turistams. Visgi paieškoję internete radome vietą, kuri rado kaip apeiti įstatymą ir išrašė kažkokį raštą vietine kalba tuo atveju, jeigu mus sustabdytų policija. Kaip supratote, aš nemėgstu keliauti turistiniais autobusais, kur tave nuveža nuo taško A į tašką B. Tokios kelionės man asmeniškai neturi žavesio. Būtent dėl to iš ne Europos šalių išskyriau minėtąsias, motoroleriu išraižytas Šri Lanką ir Kambodžą.

– Tradicinis klausimas, kurį užduodame praktiškai visiems savo pašnekovams: kuo tau kvepia kelionės?
– Kelionės man kvepia pavojais, nuotykiais ir nenumatytais atvejai, ypač mažiau išsivysčiusiose šalyse. Tuomet pamatai tikruosius vietinių žmonių ketinimus ir savo galimybes.

Aivaro kelionių akimirkos: