Gyvenime yra trys dalykai, kurie niekada nenusibosta – tekantis vanduo, degantis ugnis ir kelionių istorijos. Aš jų galėčiau klausytis ištisas valandas ir tai būtų negana. O tam nėra geresnės vietos kaip hostelis.

Kai išsiruošiau į Kazachstaną ir atrodė man, kad sugalvojau kažką labai tokio egzotiško bei neįprasto, tai po kelių naktų hosteliuose supratau, jog nė velnio. Čia visi turi įspūdingesnių, įdomesnių, sudėtingesnių bei labiau pritrenkiančių istorijų nei tu.

Gyvendamas su kitais keliautojais bei vakarieniaudamas prie bendro stalo išgirsti tokius filmo vertus įspūdžius, kad tiesiog norisi staigiai pradėti rašyti knygą ar bent jau dienoraštį.

Viena aplink pasaulį

Pavyzdžiui? Pavyzdžiui Almatoje sutikau merginą vardu Amina. Jai vos 22-eji, tačiau jau penkis mėnesius keliauja viena aplink pasaulį. Nepažįstu daug merginų, kurios galėtų leistis į tokią kelionę ir dar vienos.

Mančesteryje, Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Amina jau aplankė JAV, Kanadą, Meksiką, Peru, Kolumbiją, Malaiziją, Indoneziją, Singapūrą, Tailandą, Kambodžą, Vietnamą, Kazachstaną, o neseniai pasileido link namų per Gruziją, Turkiją, Vengriją, Austriją bei Belgiją. Nerealu, ane?

Labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę su ja praleisti kelias dienas pažįstant didžiausią Kazachstano miestą Almatą. Plepėjome beveik neužsičiaupdami. Tiesa, teko nemažai ir vienas iš kito pasijuokiti, kadangi mums ypatingai nesisekė.

Ketinome eiti kartu į teatrą, tačiau pavėlavome kelias minutes ir nespėjome. Bandėme nuvykti iki nuostabiojo Almatos ežero, bet pusnyse užklimpo mūsų taksisto mašina ir tikslo nepasiekėme. Aišku, nėra ko norėti, kai su lengvąja mašina bandai užvažiuoti į apsnigtą kalną. Taip pat vykome iki slidinėjimo kurorto Medeo, kad galėtume į kalną pasikelti keltuvais, tačiau tik atvykus sužinojome, jog kaip tik tą savaitę jie neveikė. Galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės – mums, kaip vos susipažinusiems žmonėms, patirti tiek nuotykių ir linksmų istorijų galėtų pavydėti ne vienas.

Labai įkalbinėjau ją pradėti rašyti, jei ne knygą, tai bent tekstus iš savo kelionių bei gyvenimo. Ji tikrai galėtų įkvėpti daugelį savimi nepasitikinčių merginų laužyti standartus.

Turbūt iš karto pagalvojote apie saugumą vienai merginai keliauti po pasaulį. Išties, pasitaikė keletą priekabiavimo atvejų, bet jie visi įvyko buvusiose SSRS šalyse – Gruzijoje bei Kazachstane. Pastarajame teko matyti ir kur kas keistesnę situaciją – laukiant maisto vienoje valgyklos eilėje Amina atsistojo netoli vieno milicininko. Būti užkalbinai – jai įprastas dalykas. Taip nutiko ir šį kartą. Tokiai simpatiškos išvaizdos merginai dėmesio čia tikrai nestinga. Tačiau, kai atsisėdus prie staliuko ir vėl priėjo tas pats milicininkas bei pradėjo flirtuoti mano akyste su Amina, pasidarė kiek nejauku. Prieš atsisveikinant jis ir savo numerį jai paliko. Va taip paprastai čia dalykai vyksta.

Su džipu iš Olandijos į Singapurą

Jeigu reikėtų hostelius apibūdinti trumpai, tai pasiskolinčiau seną gerą „Nokia“ šūkį – „connecting people“ (vienija žmones – aut. past.). Jau kuris laikas jiems teikiu didesnį prioritetą nei viešbučiams, o hostelyje sutikti žmonės dažnai tampa draugais, su kuriais palaikomas ryšys net ir prabėgus daug laiko po kelionės.

Ne išimtis ir olandai Bram bei Dieter, kuriuos sutikau Aktau mieste Kazachstane. Vos pamatęs jų mašiną priparkuota hostelio kieme supratau, jog įėjus į kambario vidų laukia vėl skrynia įdomių istorijų.

Buvau teisus. Pasirodo vos 21-erių ir 22-erių vyrukai su savo didžiuliu džipu, kurį jie patys savo rankomis įsirengė, keliauja iš Olandijos iki Singapūro. Automobilyje galima rasti ne tik daugybė lentynų, stalčių, šaldytuvą, kriauklę, saulės energijos baterijas ant stogo, bet ir vandens čiaupą. Paklausus jų, kodėl būtent toks pasirinktas maršrutas, jie greitai išpyškina, jog tai tolimiausias taškas, kurį galima pasiekti sausuma.

Jų tikslas skamba išties ambicingai. Tam jie davė sau net penkis mėnesius. Įspūdžius iš kelionės olandai viešina savo „Facebook“ puslapyje „Project Overland 2016“. Man, kaip ir daugeliui, kurie kartas nuo karto pagalvoja apie tą vadinamąjį „roadtrip“, tai skamba kaip neįtikėtinas dalykas.

Su jais teko praleisti porą dienų. Sykį kartu buvo mane pasiėmė pasivažinėti jų daugiafunkcine mašina aplink Kaspijos jūrą. Papasakojo apie savo vizitą Nidoje, avariją Lenkijoje, svetingus maskviečius bei prisiminė šlykščius korumpuotus Kazachstano pareigūnus, kurie olandus per tris dienas buvo sustabdę net šešis kartus. Vieno iš tokio sustabdymo metu jie davė 100 eurų kyšį, kas yra milžiniški pinigai vietiniams.

Įdomi detalė ta, kad atsisveikinus viename Kazachstano gale su jais vėl netikėtai susitikau po nepilnos savaitės už 3000 km Almatos mieste. Taip veikia hostelių magija.

Geriausias pasaulyje hostelis

Ir tikrai šios kelionių istorijos nėra viskas kodėl hosteliai turi būti pasirinkimas numeris vienas. Taip, tokius įkvėpiančius žmones sutikti smagu, tačiau nėra nieko jaukiau kaip ta šeimyninė atmosfera, kurią tu randi vos pravėręs jaukaus hostelio duris. Ypač, jeigu keliauji vienas.

Bendra vakarienės gamyba, šachmatų partija su lovos kaimynu, vyno degustacija su kątik sutikta gruzine, dienos įspūdžių aptarimas, filmų peržiūra, pokerio žaidimas ar net ekskursija į vietinį barą.

Viešint Kazachstano sostinėje Astanoje apsistojau turbūt geriausiame kokybės ir kainos santykį atitinkančiame hostelyje, kuriame aš kadanors gyvenime buvau. Nepatikėsite, bet sumokėjęs už hostelį miesto centre vos 5,5 euro nakčiai gaunu nepakartojamą panoramą iš 19 aukšto su lauko terasa, tarp kambarių vaikščiojantį ir rytais maloniai žadinantį minkštą juodą mažą kačiuką, tokį pat greitą Wi-Fi kaip ir Lietuvoje, jaukią ir švarią aplinką, galimybę gerti nemokamai kavą ir arbatą kiek tik širdis pageidauja bei kokius tik įmanoma draugiškiausius bendragyventojus.

Vienas iš jų pamatė mane sėdintį su kompiuteriu ant sofos ir net nemirktelėjęs pasiūlė prisijungti prie jų stalo. Po keletos valandų keturiese jau sėdėjome taksi, kadangi naujieji mano draugai sugalvojo nusivežti mane į vietinį barą, kuriame dirba vienas iš jų pažįstamų.

Pats vienas tokios vietos tikrai nebūčiau radęs, o ir tokio svetingumo nebūčiau galėjęs tikėtis – vos mums atvykus baro savininkas ant stalo padėjo ir pagrindinį susipažinimo smuiką – brendžio butelį, o padavėjos pradėjo nešti įvairiausius patiekalus. Visada galima nueiti pašėlti į naktinį klubą, bet tokių progų susėsti prie vieno stalo su vietiniais ir pabūti jų vidinėje virtuvėje ne kiekvienam pasitaiko. Bet ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…