Keliaudamas aš mėgstu neužsibūti viename mieste ir stengiuosi kiek įmanoma pažinti visą šalį – nuo sostinių iki kaimų. Nuo moderniausių pastatų iki slapčiausių gamtos kampelių. Nuo vietinių, kuriems sutikti turistą yra lygu pamatyti kas kelerius metus nutinkantį saulės užtemimą iki tokių, kurie jokiu būdu neatsisakys pakviesti paklydėlio pas save į namus.

Kadangi nusprendžiau keliauti po devintą pagal dydį valstybę pasaulyje, tai nėra pati lengviausia užduotis pažinti visus Kazachstano veidus. Tačiau galiausiai pasiryžau užkeliauti jį visą. Nuo rytų iki vakarų. Nuo Altajaus kalnų iki Kaspijos jūros. Paprasčiau tariant – padaryti ratą aplink visą šalį.

Šiam tikslui pasiekti man prireikė net tris paras praleisti traukinyje, išbandyti vietines oro linijas, pasinaudoti taksi bei autobusų pagalba.

Kas bendro tarp Kazachstano ir Laimos Kybartienės?

Kelionę pradedu didžiausiame Kazachstano mieste Almatoje, kuri dar vos prieš 20 metų buvo šalies sostinė. Praleidęs čia kelias dienas leidžiuosi jau į pirmą nuotykį. Mano tikslas – kardinaliai išsekusi Aralo jūra. Dar nespėjus apsiprasti su Kazachstano atstumais mane pasiekia žinia, kad iki reikiamos stotelės – 30 valandų riedėjimo traukiniu. Norėjau pigiau, bet buvo likę tik kupe klasės bilietai (20 eurų).

Žinoma, pagalvojau, kad nėra taip jau blogai. Turėsiu puikią progą grožėtis vaizdais pro langą bei akimis valgyti laukinę Kazachstano gamtą. Ne, vyruti, savo naivumą gali susipakuoti ir įsidėti į kišenę.

Jeigu keliaujant tokiais atstumais po kitas šalis tu išvystum ir kalnus, ir ežerus, ir pelkes, ir gėlių laukus, ir kalnų viršūnes, ir besiganančias karves, ir ūkius, ir upelius, ir žalumos, ir civilizaciją, ir dar daug visko visko, tai čia tu matai špygą taukuotą. Tfu, norėjau pasakyti tokias nuobodžias ir vienodas stepes, kaip ir visos Laimos Kybartienės vedamos sveikinimų koncertų laidos.

Toks jausmas lyg stovėtum vienoje vietoje. Kartas nuo karto horizonte išdygsta koks pavienis namukas ar kupranugarių banda. Net mašinų kelių nėra tokiose vietose. Tiesiog plyni ir nedirbami laukai.

Jeigu Jungtinės Tautos rūpinasi sparčiu žmonijos populiacijos didėjimu ir galvoja kur žmonės tilps žemėje po 30-40 metų, tai siųskite juos visus čia! Jiems čia visiems užteks vietos.

Bendra nuotraukų peržiūra traukinyje

Pagalvojau, kad visai traukiniu apsimoka keliauti. Jie čia nebrangūs, o dar ir sutaupau pinigų ant nakvynės.

Plius, pasitaikė įdomūs kaimynai. Vienas jų – Azamat. Kazachas išpažįstantis islamą. Labai gerai žino ir Lietuvą, ir Arvydą Sabonį. Pasišnekėjom apie jo dukrą, studijuojančią Almatoje, apie Lietuvos ir Rusijos santykius, apie korupciją Kazachstane ir apie tai, kodėl žmonės čia nemoka ar nesimoko anglų kalbos.

Tačiau pasiekus stotelę pavadinimu „Aralo jūra“ tenka atsisveikinti bei toliau tęsti kelionę. Deja, kažkada čia buvusios didingos jūros neberandu ir jau kitą dieną vėl sėdžių traukinyje.

Šį kartą žemesnėje klasėje – plackarte (apie 10 eurų). Neradęs Aralo jūros nusprendžiau nepasiduoti. Vis tiek noriu šioje kelionėje išvysti bent kokį vandens telkinį, taigi pasileidžiu pirmyn link Kaspijos jūros – už 23 valandų tikslas bus pasiektas.

Čia kaimynų turiu jau daugiau. Apie kazachų draugiškumą jau rašiau praeitame įraše, tačiau kuomet šalia sėdinti senukų pora mane pakvietė bendrai vakarienei, likau truputį apstulbęs. Aišku, atsisakyti net negalvojau, bet ir nežinojau kaip už tai atsidėkoti. Susikuklinau net. Tiesiog paprašiau bendros nuotraukos.

Tuo tarpu šalia sėdintį kitą vaikinuką sudomino mano fotoaparatas. Paprašė parodyti darytas nuotraukas. Po kelių akimirkų mano fotoaparatas jau buvo apsuptas kokių septynių kazachų, kurie susigrūdę į jį žiūrėjo lyg akmens amžiaus žmogus pamatęs ugnį. Taigi traukinyje surengiau improvizuotą savo kadrų parodą.

Paparaciai nepageidaujami

Nėra lengva naktį užmigti vagone, kuomet bendrakeleivių knarkimo garsai prilygsta simfoniniam koncertui, todėl traukiniui sustojus kažkokiame mieste sugalvoju išlipti ir išeiti prasiblaškyti bei prajudinti kaulus.

Pamatau įdomų reginį, lipu atgal pasiimti telefono nuotraukoms. Gausiai susirinkęs vietinių būrys dalinasi kažkokias dėžes. Atrodo kaip siuntos, tačiau iš karto kyla klausimas – kodėl būtent šiame mieste ir naktį?

Pradedu fotografuoti. Girdžiu link mano pusės pareinančius riksmus, o netrukus ir patį herojų. Sparčiais žingsniai atkulniuoja pareigūno aprangą vilkintis vyriškis, pradeda rėkti ant manes, bando iš mano rankų atimti telefoną ir grąsina, jog nepaklusęs turėsiu reikalų su prokuratūra.

Supratau, kad žurnalistinį darbą atlikti pasirinkau ne pačią tinkamiausią vietą ir laiką. Paprašo ištrinti nuotraukas. Įjungiu durnelio rėžimą ir bandau apsimesti, kad nieko nesuprantu. Ant kabliuko nepakimba. Bandau toliau. Įrodinėju, jog nuotraukas „ale“ ištryniau. Nepaeina. Paskutinis triukas. Ištrinu nuotrauką. Atsiprašau, rodau, kad viskas tvarkoje. Šiaip ne taip atsikratau jo. Bet pro ūsą šypsausi, nes turėjau iš viso dvi nuotraukas.

Neatmetu, kad galėjau nufotografuoti nelegalių dalykų, mat čia korupcija tokia vešli, jog galima ją pavadinti antrąja religija. Pavyzdžiui traukinių vagonuose galima rasti nemažai žmonių tiesiog neturinčių vietos, kadangi negalintys sau leisti įsigyti normalų bilietą kasoje, vietiniai moka kyšį palydovams, o pastarieji leidžia įsėsti į traukinį už mažesnę kainą. Visi tai mato, bet niekas dėl to ypatingai nesuka galvos.

Net pagalvoju, kad jeigu mokėčiau piešti, po šitos kelionės Kazachstane sukurčiau neblogus komiksus. Nepamirščiau nupiešti ir močiučių, kurios gyvena

Visi pinigai sostinei

Po 53 valandų kelionės dviem traukiniais galiausiai pasiekiu Kaspijos jūra bei Aktau miestą, kuris pasitinka žvarbiu vėju. Užsibūti čia nėra ko. Ne sezono metu miestas ištuštėjęs, paplūdimiai tušti ir apleisti. Praleidęs čia dvi dienas duriu į sostinę. Tiesiogine to žodžio prasme „duriu“, kadangi pirmą kartą gyvenime pasirinkau vidaus oro linijas.

Bilietą iš Aktau į Astaną perku paskutinę dieną ir pakloju apie 53 eurus. Įdomus jausmas iš vieno miesto į kitą toje pačioje šalyje skristi 2,5 valandos lėktuvu, bet tuo pačiu tai buvo pirmos oro linijos, kurios taip atmestinai darė keleivių patikrą. Netrukdomas galėjau prasinešti ir vandens buteliuką, ir net kuprinės su kompiuteriu kraustyti nereikėjo.

Nusileidęs Astanoje jaučiuosi lyg patekęs į atskirą pasaulį. Visiškai skirtinga situacija nuo prieš tai aplankytų trijų miestų. Gigantiški ir modernūs pastatai, vyraujanti simetrija, švara gatvėse, daugiau naujų mašinų nei senų. Dangoraižiai dygsta vienas po kito. Net egzistuoja autobusų stotelės su wi-fi. Žodžiu, modernus ir patrauklus akiai didmiestis su beveik milijonu gyventojų. Tačiau toks vaizdas, kad Kazachstanas visus pinigus skiria savo naujajai sostinei.

Praleidęs tris dienas sostinėje sėdu į paskutinį traukinį link Almatos ir po dar 21 valandos dardėjimo bėgiais pasiekiu savo tikslą. Viskas. Vuolia. Kazachstanas užkeliautas.