Keliones planuoju pats: ieškau pigių skrydžių, perku bilietus, užsakau nakvynės vietas, lyg dėlionę dėlioju maršrutą ir t.t.

Po Makedoniją – taksi

Vairuotojo pažymėjimo neturiu, todėl kelionės su autobusais ar traukiniais truputį apriboja mano galimybes aplankyti vieną ar kitą vietą, bet prie to aš jau pripratęs.

Kartais būna sunku nuspręsti, kiek yra išvystytas viešasis transportas tam tikroje vietoje, jog galėtum atsidurti ten, kur nori, ir nereikėtų kulniuoti daugybės kilometrų pėsčiomis.

Makedonijoje kiek lengviau: visuomet, kaip pasirinkimas, egzistuoja ne itin brangus taksi, kuris jus nuveš, kur tik užsimanysite.

Daug prisiskaitęs apie šalies vakaruose esantį Mavrovo nacionalinį parką pradėjau sukti galvą, kaip ten atsidurti.

Kelionėse man dažnai taip būna, jog kuo didesnis miestas, tuo nakvynė jame būna pigesnė dėl didesnės konkurencijos. Šį kartą vos 35 tūkst. gyventojų turinčiame Gostivare didelio pasirinkimo nėra – dviese apsistojame keturių žvaigždučių viešbutyje „Green Center Hilton“.

Tiesą pasakius, nesame kokie nors pižonai. Už naktį šiame viešbutyje sumokame tik 35 eurus, bet tai yra brangiausia mūsų kelionės nakvynė. Bent jau pusryčiai įskaičiuoti.

Nuo mūsų viešbučio iki taip norimo nacionalinio parko yra geri trisdešimt kilometrų. Jokie autobusai ten tikrai nevažiuoja, jau nekalbu apie traukinius. Ką daryti?

Pažintis su draugiškiausiu Makedonijos taksistu

Tokiame Jonavos dydžio miestelyje sunku rasti ne tik didelį viešbučių pasirinkimą, bet ir angliškai šnekantį žmogų.

Priėjus prie taksi vairuotojų, vienas taksistas man rodo į tamsų „Volkswagen Golf“ universalą.

Prie jo visiškai atsipalaidavęs vyrukas su „Adidas“ marškinėliais pradeda berti žodžius mums suprantama kalba.

Greit suderame, jog mus nuveš ten, kur reikia, už 600 denarų (apie 9,7 euro).

„Jeigu ilgai neketinate ten būti, galėsiu nemokamai parvežti jus atgal“, – taip netikėtai pažintį pradeda 51-erių Nino.

Kad nenuobodžiautume, kol užsukome į degalinę, Nino man į rankas duoda savo pasą ir pirštu rodo į dvi JAV atmestas jo vizas. Kitoje Atlanto pusėje gyvena makedono dukra su šeima, kurios aplankyti jam neaišku kodėl neleidžiama.

Gostivare gimusiam ir augusiam bei savo taksi įmonę turinčiam Nino vienintelė paguoda lieka jo žmona bei sūnus, kuris pašonėje namų su draugu yra atidaręs drabužių parduotuvę.

Mums nuoširdusis Nino tapo savotišku gidu – sustodavo ten, kur galima buvo įamžinti geriausią kadrą, papasakodavo tokias istorijas, kurių paprasti turistai tikrai neišgirstų.

Abejoti juo nedrįstame: užtikrintai pasakojimus beriantis makedonietis, atrodo, žino kiekvieno prašmatnaus namo istoriją.

Ypač tų, kurie priklauso taip Nino nemėgstamiems korumpuotiems šalies politikams bei mafijos nariams.

Pasak jo, pastaroji čia yra nemažesnė nei mafijos gimtine vadinamojoje Sicilijoje.

Kaltina valdžią, bet myli savo šalį

Bendraudami su mūsų nauju draugu išsiaiškiname, kad maudytis 13,7 kvadratinių kilometrų ploto Mavrovo ežere yra itin pavojinga, kadangi tai nėra natūralus vandens telkinys. Jis susiformavo 1959 metais, pastačius hidroelektrinę.

1850 metais čia buvo pastatyta Šv. Nikolo (St. Nicholas) bažnyčia, kuri, atsiradus ežerui, kasmet būna užliejama net iki pat stogo.

Todėl 1996 metais netoliese, tik kiek aukščiau, duris atvėrė nauja bažnyčia, pavadinta taip pat.

Nino mus nusivežė ir iki slidinėjimo trasų, kurios tokiu metų laiku atrodo lyg ten niekas dešimt metų nebūtų čiuožinėjęs.

Nino tikina, kad žiemą ši vieta sutraukia gausybę turistų. Tiesa, būna tokių metų, kai pakankamai sniego neiškrenta. Tada vietiniai verslininkai patiria didžiulį nuostolį.

Visos kelionės metu pirštu badydamas į nesutvarkytas ar apleistas vietas Nino graužėsi dėl mūsų ir tarytum sau priekaištavo.

„Pažiūrėkit, kas čia? Kaip gali čia važiuoti turistai, jeigu Makedonija pati to nenori?“, – šalies valdžią kaltino jis.

Tiesa, manęs paprašė grįžus į Lietuvą apie Makedoniją blogai nekalbėti, nes labai nori, kad čia atvyktų ir daugiau lietuvių.

Apvažiavus visą ežerą ir grįžus namo, Nino neprašytas padėjo mums rasti autobusų stotį, sužinojo autobusų tvarkaraštį bei parodė nebrangią vietą skaniai pavakarieniauti.

Jeigu keliausite po Makedoniją ir kažkokiu būdu jūsų keliai užklys iki Gostivar miestelio, perduokite linkėjimus Nino. Visi jį ten pažįsta.

Po šios kelionės mes galiausiai palikome jam 1000 denarų (apie 16,2 eur). Širdis neleido mkėti mažiau.

Jūrą Makedonijai atstojantis ežeras

Į visus kelionių po Makedoniją vadovus bei į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Ohrido ežeras pakeri ir mus.

Tarpmiestinis autobusas paleidžia jaukiame ir mažame su ežeru besiribojančiu Struga miestelyje. Jį nuo pagrindinio kurorto Ohrido skiria apie 15 kilometrų. Juos įveikiame taksistui sumokėję 300 denarų (4,8 Eur).

Saulei nusileidus pasiekiame savo nakvynės vietą. Žinoma, dabar ne turizmo sezonas, tačiau apartamentai porai dviem naktims senamiestyje prie pat ežero kranto už 30 eurų yra pigiau grybo.

Iš ryto keliamės tyrinėti miesto, bet pirmą kartą šioje kelionėje subjuręs oras sako, jog Ohridas savo gražiausio veido mums neatskleis.

Vaikščiojant miesto bulvaru ant atvirlaiškių dažnai išvysite ant uolos stovinčią koplyčią. Archeologai teigia, kad ji buvo pastatyta dar prieš Osmanų imperiją XIII amžiuje.

Iš čia atsiveria tikrai puikus vaizdas į kalnų apsuptą 358 kvadratinių kilometrų ploto ežerą.

Dar viena diena yra suplanuota antrame pagal dydį Makedonijos mieste Bitola. Jame gyvena beveik 75 tūkst. žmonių (palyginimui: Skopjėje – virš 500 tūkst.).

Skirtumas tarp sostinės ir mažesnių miestelių tikrai didžiulis.

Kitą kartą planuodamas kelionę vietoj Bitola rinkčiausi ne per toliausiai esantį Kruševą (Krushevo) arba paskirčiau papildomą dieną jaukiam Ohridui.

Paskutinę naktį prieš skrydį namo, Skopjė centre miegojome vos už 370 denarų (6 eurai) žmogui – naujas pigumo rekordas!

Skrydžiai į Skopjė ir atgal kainavo 80 eurų. Dar tiek pat atsiėjo aštuonios nakvynės.

Sočiai pavalgyti Makedonijoje galima už 1,5 euro, buteliukas vandens kainuoja 0,4 euro, porcija ledų – 0,16. Naujus sportbačius nusipirkau už 11,3 euro.

Iš viso Makedonijoje aplankėme penkis mietus – Skopjė, Gostivar, Struga, Ohrid ir Bitola. Toliau mano kelionė tęsiasi į Škotiją.