Makedonijos gatvėje išvysti traktoriaus ar arklio tempiamą vežimą nėra nieko neįprasto. Daug keisčiau buvo pamatyti, kaip to traktoriaus priekaba viduryje kelio pameta ratą.

Judėdamas siauromis musulmonų rajono, nuo Skopjės nutolusio maždaug 15 kilometrų, gatvelėmis matau, kaip žmogus, sėdėjęs ant visiškai pergrūstos priekabos su neaiškiomis žolėmis (lyg kukurūzais), netikėtai atsiduria ant žemės.

Laimei, krovinys neišbyra, tačiau vežime iš keturių ratų lieka tik trys. Galinis dešinysis ratas tiesiog nurieda į šoną – lyg vaiko iš plonų fanerinių plokštelių konstruojama mašina, kurią pastarasis sumontavo ne pagal instrukciją ir dėl to „pamiršo“ pridėti kokią nors vieną (svarbią) detalę.

Nuo priekabos nukritęs jaunuolis smarkiai nesusižeidžia, o transporto priemonės vairuotojas greitai sureagavęs dar sugeba porą metrų patraukti triratę priekabą – kad atlaisvintų kelią kitiems – visas dalis turintiems automobiliams.

Vienu iš jų judame mes – keliautojai, tapę keistai komiško reginio liudininkais.

Kanojomis link paslaptingo urvo

Su šypsenomis veiduose judame link savojo tikslo – Matka kanjono. Tai – tarp uolų įspraustas ilgas, kone 300 m gylio ežeras, primenantis fjordą.

Palei jį – apie 6 km ilgio pėsčiųjų maršrutas, be to, galima porai valandų išsinuomoti kanoją.

„Ar norėsite gelbėjimosi liemenių?“ – netikėtai paklausė mus į šią vandens transporto priemonę jau sodinantis vyrukas. Toks jausmas, kad plaukiosime po baseiną, o ne po ledinę kalnų upę.

Vėliau, pamačius, jog šiame kanjone šalia ne itin stabilių kanojų plaukioja ir kateriai, plukdantys taškytis vandeniu ir šlapintis rūbų nenorinčius turistus bei sukeliantys nemažas bangas, tas klausimas pasirodė dar keistesnis.

Įspūdingi vaizdai, galingai atrodantys skardžiai, iš vasaros į rudens spalvą pereinantys medžiai, skaidrus it krištolas vanduo.

Ir visa tai vos už 500 denarų valandai (apie 8 Eur).

Dažniausiai visų keliautojų tikslas Matka kanjone yra žymioji grota. Mums truputį nepasisekė, nes tuo metu, kai lankėmės, šviesa urve buvo išjungta.

Greičiausiai taupant elektrą ji būna įjungiama tik atvykus kateriui su turistais. Įkišę nosį išgirdome taip dažnai filmuose matytus šikšnosparnius, o į akliną tamsą žengti nesiryžome.

Geriausiai į Matkos kanjoną atvykti iš ryto, kaip mums ir rekomendavo vos per dvi dienas bičiuliu spėjęs tapti Nicola. Kad tai tiesa, įsitikinome savo akimis: važiuojant namo iš kanjono kelyje jau buvo nusidriekusios didžiulės mašinų eilės.

Avarijos – lyg mažas spektaklis

Dvi dienas pabuvę šalies sostinėje Skopjėje traukiame į pietvakarius – į 35 tūkst. gyventojų turintį Gostivaro miestelį.

Sėdame į autobusą, kuris prisipildo sausakimšai. Nespėję išvažiuoti iš miesto, patenkame į avariją – sėdėjome pačiame gale, dešinėje pusėje, būtent ten, kur atsitrenkė sukti į dešinę norėjusi „Peugot“ vairavusi porelė.

Stipraus smūgio nebuvo – iš pradžių net pamanėme, jog tai autobusas užvažiavo ant šaligatvio. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad turėsime naują nuotykį – patekome į avariją.

Autobuso vairuotojas – Makedonijoje gyvenantis italas – išlipo aiškintis su neatidžiais vairuotojais. Santykių aiškinimasis užtruko: nuo to laiko, kai jis išlipo, praėjo daugiau nei valanda. Tik tuomet keleivių pilnas autobusas pajudėjo iš vietos ir tęsė kelionę.

Daugybė viduje laukiančių žmonių nebuvo priežastis greitai susitarti tarpusavyje.

Buvo keista, kad net su mumis važiavęs policininkas nesikišo į konfliktą, o ramiai sau rūkė cigaretes.

Kita vertus, tokios avarijos yra patys geriausi spektakliai, kurie ne tik pritraukia daugybę žiūrovų, bet ir leidžia pažinti vietinių temperamentą.

Galiausiai abiem pusėms pavyko rasti kompromisą. O mes per tą laiką spėjome net pavalgyti – nusipirkome du mėsainius po 90 denarų (apie 1,4 Eur).