Penkios valandos ir dvidešimt septynios minutės. Tiek laiko praleidau magiškame traukinyje, keliaujančiame į Škotijos šiaurę. Kažkas galbūt tai galėtų prilyginti amžinybei, tačiau aš, lyg mažas vaikas, patekęs į saldainių parduotuvę, džiaugiausi vaizdais pro langą.

Iš viso už bilietą iš Glazgo į kitą Škotijos galą – Mallaig – paklojau beveik 33,7 svaro (apie 46,9 euro), ir tai buvo geriausia mano kelionės investicija.

Vos palikus Glazgą vaizdai pro traukinio langą pasikeitė kardinaliai. Tai ženklas, jog kirtau sieną. Ne, muitinės ir skiriamųjų ženklų čia nėra. Tai riba tarp dviejų Škotijų – aukštutinės (highlands) bei žemutinės (lowlands).

Glazgas yra priskiriamas žemutinei Škotijos daliai, tad palikus jį ir riedant traukiniu į kalnuotąją Škotiją atsiveria kvapą gniaužiantys gamtos peizažai. Turi tik spėti dairytis į kairę ir dešinę, kad kokio saldaus kąsnio nepražiopsotum.

Rudens spalvomis besidažantys miškai, kokių tik panorėsi formų ežerai, laukuose besiganančios avys, bevaisės dykynės, su dangumi ūgiu besimatuojantys kalnai, nuo mažiausių iki didžiausių upelių ar net kitą planetą primenantis reljefas.

Vaizdai tokie, kad norisi paprašyti traukinio mašinisto, jog kur nors viduryje kalnų sustotų ir leistų bent kelias minutes pasivaikščioti.

Kiek ilgesniu sustojimu tampa Fort Viljamas. Apie 10 tūkst. gyventojų turintis miestas yra didžiausia stotelė šioje kelionėje traukiniu. Jis įsikūręs netoli aukščiausio Didžiosios Britanijos kalno Ben Nevio.

1344 metrų aukščio milžino itin gerai nesimatė. Kaip ir beveik visus metus, jį supo tiršta debesų paklodė.

Pavažiavus apie 20 minučių traukinys vėl iš lėto sustoja. Tiesa, šį kartą kiek neįprastoje vietoje – pačiame viduryje Glenfinnan viaduko. Straipsnio pradžioje pavadindamas šį traukinį magišku turėjau omenyje būtent šį epizodą.

Tai – garsusis XIX a. pab. viadukas su 21 arka iš filmo „Haris Poteris ir paslapčių kambarys“, kai Haris ir Ronis, nespėję į Hogvartso traukinį, skrenda į burtų ir kerėjimų mokyklą su mašina.

Tikrai ypatingas jausmas yra ne tik važiuoti per jį, bet ir tai, jog traukinys visuomet šioje vietoje sustoja bent penkioms minutėms. Iš čia atsiveria kerintis vaizdas į didžiulį fjordą.

Būtent dėl tokių įspūdžių visos kelionės metu, kuriuos sunku perteikti tiek raštu, tiek vaizdu, šis maršrutas yra įtrauktas į įspūdingiausių kelionių traukiniu sąrašą.

Jis konkuruoja tik su Transsibiro magistrale bei „Šilko keliu“. Tai – visos Didžiosios Britanijos pasididžiavimas.

Galiausiai, jau sutemus pasiekiu paskutinę stotelę – Mallaig. Tai – mažas uostas, turintis mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Nakvyne iš anksto pasirūpinęs nebuvau, todėl teko ieškoti vietoje. Pigesnio varianto nei 17,5 svaro (apie 24,5 eurai) nakčiai rasti nepavyko. Ką padarysi.

Brangesnės lovos šioje kelionėje nebuvo, bet diena praleista magiškame traukinyje viską kompensuoja.