Žurnalistas Liudas Dapkus verčia naują puslapį savo gyvenime. Iki šiol keliavęs ir tyrinėjęs pasaulį pats sau, nuo šiol žinomas žurnalistas dalysis savo patirtimi bei pasakojimais su kitais.

Daugiau nei 60 šalių išmaišęs ir daugelį jų net po kelis kartus aplankęs L.Dapkus nusprendė, kad yra per daug savanaudiška visas sukauptas žinias laikyti savyje. Todėl apsisprendė tapti kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovu.

„Kai važiuoji į šalį antrą ar trečią kartą, gali daug papasakoti ir kalbėti ne tik apie objektus, bet būtent apie tas patirtis ar apie šiokią tokią kitą prasmę. Tokias keliones paprastai renkasi žmonės, kuriems norisi ne tik įspūdžių, bet ir patirčių, pažinčių, pokalbių. Aš manau, kad tai galiu jiems duoti“, – pagrindinę priežastį, kodėl nusprendė vykti į keliones su turistų ir keliautojų grupėmis, nurodė pašnekovas.

Ketvirtį amžiaus žurnalistikoje praleidęs L.Dapkus savo gyvenime turėjo įvairiausių kelionių – nuo poilsinių ar darbinių iki ekspedicijų į karo zonas. Jo krepšelyje yra tokios šalys kaip Indonezija, Šri Lanka, Gvatemala, Meksika, Tailandas, JAV, Australija, Fidžis, Pietų Afrikos Respublika, Kosta Rika, Venesuela bei daugelis kitų.

Portalui „Kvepia Kelionėm“ žurnalistas papasakojo apie sutiktus Naujuosius metus Indonezijoje, kelionių dvasią, patirtį karo nustekentose šalyse, pasiūlymą keliauti po JAV bei kelionių kvapus.

– Papasakokite apie savo paskutinę kelionę. Kaip jūs praleidote šiuos Naujuosius metus? – portalas „Kvepia Kelionėm“ paklausė Liudo Dapkaus.
– Buvo puiki kelionę, kurią suplanavau gana iš anksto. Tai buvo Indonezija, į kurią seniai norėjau nuvažiuoti. Važiavome aštuoniese su draugais ir šeimomis. Tai buvo akivaizdus pasirinkimas nukonkuravęs Tailandą, kur esu buvęs ne vieną ir ne du kartus.

Ši kelionė viršijo mano lūkesčius daugelyje prasmių. Puikiai suprantu, kad Balis nebėra tas, kurį kažkada rado hipiai ir ne tas, kurį prieš 15 metų atrado lietuviai. Tai yra sala, kuri dar laikosi nesugriūdama po masinio turizmo svorio. Bet ten nuvykęs supranti ko žmonės ten veržiasi ir kuo unikali yra palyginti su turizmo gigantu Tailandu ar Mailaizija, kuri irgi yra puiki šalis.

Balis visų pirma yra didžiausios musulmonų valstybės perlas, nes ten yra kita religija – dominuojantis hinduizmas, vis dar daug gamtos ir yra labai meniška dvasia, kurią tu pajunti vos atsidūręs tos salos centrinėje dalyje. Iš tiesų ten labai gražu ir visko daug.

Balis

Balis

– Kas jus ten labiausiai nustebino?
– Nustebino jų laimės pojūtis. Būtent tas dominavimas noro būti prieš troškimą turėti. Nes jie yra gadinami vakarietiškos sampratos. Mane pribloškė faktas, kad jeigu tu nori pasistatyti namą, turi trečdalį savo sklypo skirti šventyklai. Tam beveik visi namų ūkiai turi savo asmeninę šventyklą, kur jie praktikuoja apeigas kiekvieną dieną. Kitą trečdalį paskiri ryžių laukeliui, o likusi dalis yra namų išdėstymui. Tai yra tokia harmonija tarp gamtos, tikėjimo ir realaus pasaulio, kad ji tiesiog yra jų kraujyje.

– Naujuosius metus sutikote taip pat Indonezijoje. Ko tikėjotės?
– Gavome dar geresnius Naujuosius metus nei tikėjomės. Turbūt per daug metų pirmą kartą šventėme be alkoholio. Net šampano nebuvo. Išsinuomavome keturis tokius vasarnamius (angl. bungalow) ant jūros kranto ir bangos mus tiesiog išlydėjo į 2017 metus. Tiesiog sėdėjome, žiūrėjome į naktinę jūrą, šalia gyvai grojo tokį gerą džiazą. Jautėmės lyg ir Europoje, lyg ir kitame pasaulyje.

– Ką jums apskritai reiškia kelionės?
– Tai yra pasaulio ragavimas ir užkratas, kuris sėdi po oda, kai gauni jį. Aš nesu iš tų, kuriems reikia nuolatinio dirginimo, kad primintų, jog esi gyvas. Nes dalis žmonių pajunta, kad jie sėdi kokone ir pradeda važiuoti į kalnus, čiuožti kuo sudėtingesnėmis trasomis, šokinėti iš lėktuvo su parašiutu, kas yra puiku iš tikrųjų. Tie dalykai man nėra būtini. Esu kai kuriuos iš jų išbandęs, bet man tos kelionės yra gražūs paveikslėliai, kurie taip gerai kaupiasi. Tai tokie suvenyrai, kurių iš tavęs niekas nepavogs, kurių nepamesi ir kuriuos atsineši kartu su savimi.

Kelionės taip pat yra begalinė patirtis. Jeigu mes norime suvokti kas mes esame, kur mes einame ir kokia apskritai viso buvimo šitame pasaulyje, tai mes instinktyviai norime pasiekti vienį. Vienis yra tose detalėse, kuriose suvoki, kad tu atsiradai iš tu, kurie anksčiau gyveno, iš to vandens, kuris kažkada tekėjo. Ir tada yra tiesiog gerai.

Man nereikia būti budistu Tibeto vienuolyne, kad pamatyčiau stebuklus, kurie vyksta džiunglėse. Kad Afrikoje užauga gėlė ir sukrauna žiedą būtent tuo metu, kuomet tam tikros rūšies gyvatė subrandina didžiausią koncentraciją nuodų savo liaukose. Ji atšliaužia ir tą subrendusį žiedą kandžioja bei išleidžia savo perteklinius nuodus. Tuo tarpu senovės gyventojas bušmėnas žino tą žiedą, jį nusiskina, nuodus panaudoja strėlei ir medžioja. Ir viskas taip tarsi susiję tarpusavyje. Viena rūšis palaiko kitą. Tokių istorijų yra begalė.

– Ne visą laiką kelionės yra tokios gražios. Jūs turėjote ir profesinių kelionių, kurios buvo gana pavojingos.
– Jas aš atskirčiau prie tos kitos patirties. Man patiko toks anglų rašytojo posakis: „Tik į tamsą panardinta plunksna gali sukurti kažką amžino“. Tai jis sako, kad jeigu mes rašysime tik zefyrinius saulėlydžius arba pasvirusias palmes pliaže, tai mes būsime lėkšti ir nesuvoksime, kad šalia skausmo eina džiaugsmas arba atvirkščiai.

Yra šalys, kurios kenčia karus, kurioms rūpi visai ne tie dalykai. Tačiau tiek Čečėnija, tiek Afganistanas, tiek Libanas, tiek kai kurios Izraelio dalys yra savaip gražios ir žmonės ten gyvena. Grožio sąvoka yra plati. Negali taip šabloniškai matyti, kad tai yra tik pliažas arba snieguota viršūnė.

Kas įdomiausia, kad tose šalyse žmonės laimę jaučia visai kitaip, nei išvarginti buržuazijos blizgesio gyventojai, kurie nebenori būti darbininkais, statyti ar nerimauti kas bus toliau. Tačiau, kai aplink tave yra gyvybės arba mirties klausimas, kai gal nebeturėsi ką duoti vaikams pavalgyti arba net elementariai vandens pradeda trūkti, tai kiekvienas susitikimas su žmogumi, kuris atvyko iš kažkur toli yra laimė.

Pokalbis su Liudu Dapkumi

Pokalbis su Liudu Dapkumi

– Grįžtant prie tos rizikos. Jūs dirbdamas žurnalistu keliaudavote į karines zonas. Koks tai yra jausmas?
– Vėlgi tai yra panašus jausmas, bet, aišku tu jau ruošiesi nebe malonumams patirti, o tam, kad viskas vyktų sklandžiai. Tai yra rimti namų darbai. Dabar žmonės tam ruošiasi dar rimčiau. Mano kolegos važinėja ir į Ukrainą, kur vyksta karas be taisyklių ir į Siriją prasibrauna. Čia jau kalba eina ne apie kelionės. Tai yra jau ne geografinė sąvoka, o darbas.

Žurnalistika tuo ir įdomi profesija, kad vieną dieną gali bendrauti su karo vadu, o kitą dieną grįžti ir padaryti interviu su madingu dizaineriu, kuris dar neemigravo, o trečią – nuvažiuoti į kalėjimą ir pabendrauti su ŽIV užsikrėtusiais kaliniais bei iš ten išeiti sveikas ir gyvas. Nežinau kitos tokios profesijos. Galbūt tik rašytojas senų laikų, kuris įsijausdavo, o ne rinkdavo informaciją vien tik internete, kaip šiais laikas būna.

Tačiau turbūt daugeliui žmonių tai neturėtų labai rūpėti. Į karo zonas važinėja žmonės, kuriems reikia adrenalino. Rizikų būna ir daug paprastesnių – gali dingti dokumentai. Gali būti ir taip, kaip buvo mums grįžtant iš Balio.

Dėl snygio uždarė Stambulo oro uostą. Mes vietoj to, kad atsidurtumėme Vilniuje, atsidūrėme Antalijoje. Praleidome savaitę Turkijoje. Pamačiau koks pasaulis yra margas ir kokie nervingi yra vakariečiai patekę į ekstremaliais situacijas, kai mato, jog reikės penkias valandas stovėti eilėje.

– Ar kaip kelionės vadovas esate turėjęs kažkokių ekstremalių situacijų?
– Kol kas ne. Mano patirtis labai jauna. Iš tiesų aš tai vertinu kaip naują puslapį savo gyvenime – nebūti tokiam savanaudžiui ir nelaikyti tų kelionių pačiam sau, o duoti kažkam kas to nori. Nes kai važiuoji į šalį antrą ar trečią kartą, gali daug papasakoti ir kalbėti ne tik apie objektus, bet būtent apie tas patirtis ar apie šiokią tokią kitą prasmę. Tokias keliones paprastai renkasi žmonės, kuriems norisi ne tik įspūdžių, bet ir patirčių, pažinčių, pokalbių. Aš manau, kad tai galiu jiems duoti. Aš tą noriu duoti. Net ir Azijoje sako: „Tai ką atiduodi lieka tau pačiam“.

Gvatemala

Gvatemala

– Kaip sugalvojote tapti kelionės vadovu?
– Tai yra istorijų pasakojimas. Man tai daryti patikdavo dar nuo darželio laikų. Aš eidavau į kitą grupę ir pasakodavau vaikams pasakas, kurias buvau išgirdęs pats, paskaitęs ar sugalvojęs. Tai čia irgi yra istorijų pasakojimas. Kadangi aš galiu ilgai ir sklandžiai kalbėti, sukoncentruoti tas žinias, o ne ilgai ir nuobodžiai pasakoti apie penktą ar trečią dinastiją, kur žmonės tuoj pat pamirš arba 15 griuvesių per dieną apžiūrėti, kas irgi labai vargina iš tikrųjų.

Taip pat jaučiau, kad tai yra įsiveržimas į kitą erdvę. Mane vis dirgindavo, kad žmonės pusei metų išvažiuoja gyventi į Kanarus, kažkas tai Afrikoje įsikūręs, kažkas tai Balyje gyvena. Dabar pasaulis jau yra nebe tas, kad mes turime iš savo vietos fiziškai dalyvauti kurdami produktą. Mes galime būti kitur. Kadangi mums atskaičiuota tiek laiko, kiek atskaičiuota, tai mes turbūt turime tuo pasinaudoti. Juk kiek dar daugybė šalių yra neaplankyta. Aš noriu jas pamatyti kartu su kitais. Tai buvo labai akivaizdus pasirinkimas.

– Kokie jūsų artimiausi tikslai?
– Artimiausi yra konkretūs ir aiškūs tikslai. Tai Marokas, Malta, Azorų salos. Po to Okeanija, Afrika. Tačiau dar nesu buvęs Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje. Mane šiek tiek baugina tokie kąsniai, kurių negali suvartoti iš karto. Buvau Australijoje, tačiau ten turi važiuoti dar kokius penkis kartus, kad ją suvoktum. Kas kita yra Naujoji Zelandija, kurioje išsinomuoji autombolį ir matai, kad per 14 dienų ją apvažiuosi puikiai ir atiduosi mašiną kitame gale nei išsinuomavai.

Pavyzdžiui Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) vartoju dalimis. Ten teko daug kartų važiuoti ir darbo reikalais, ir kaip turistui. Kaip turistui man visuomet ten išpuola Florida, kuri yra vartai į Centrinę ir Pietų Ameriką arba vakarinė pakrantė, kas yra lobių skrynia.

Juta

Juta

Važiuokite visi tikrai į Ameriką, nes yra bevizis rėžimas, nuostabūs, platūs ir geri keliai, nebrangi nuoma. Aišku, doleris, šiek tiek pabrangęs ir mums nebėra taip pigu keliauti kaip prieš šešetą metų. Tačiau vis tiek visiškai padaromas trijų savaičių maršrutas, net ir su mažamete dukra, yra atskridus į Los Andželą toliau perskristi į San Diegą, išsinomuoti automobilį ir važiuoti per tuos gražiuosius parkus – Siono, Braiso kanjono, Kapitolijaus rifo, Arkų nacionalinius parkus. Tuomet kilti aukštyn ir atsidurti nuostabiajame Jeloustono nacionaliniame parke. Ten galima praleisti savaitę ar tris dienas, priklauso kas kiek turi laiko. Tada vėl žemyn į Solt Leik Sitį ir iš ten parskristi į San Diegą – vieną gražiausių Amerikos miestų. Ten pabūti keletą dienų, pervažiuoti į Los Andželą, dar nueiti į Universal Studios ir parskristi atgal į Europą. Tai padaroma nesunkiai per tris savaites.

Vaizdai tikrai užburiantys. Vienuose parkuose važiuoji ir galvoji, kad Holivudas užmiršo susirinkti dekoracijas. Tokio raudonumo kalnai, tokio žalumo pušys ir tokio mėlynumo dangus. Fotografų rojus.

– Kuo jums kvepia kelionės?
– Oi, daug kuo kvepia. Manau, nepralenkiamas kvapas yra cinamono, kuris yra labai stiprus ir auga Šri Lankoje. Jeigu tu įsimeti į lagaminą, tai visas lagaminas kvepia. Man atrodo, kad mūsų smegenyse yra tam tikrų cheminių elementų, kuriuos po to gali ir užuosti. Yra tas kvapas, kurį, manau, užuosdavo tokie žmonės kaip Vaskas Da Gama, Kristupas Kolumbas, kai stovi ant kokio nors žemyno pabaigos ir žiūri ten kur jau nieko nėra. Tas sumišęs vėjas su pakrantės gėlių kvapu ir druska duoda kažką tokio, kad turbūt net jei ir sirgtum jūros liga, liptum į laivą ir išplauktum. Nes tas žemės rutulys savo tolybėmis tave labai masina ir kviečia.

– Ačiū, Liudai, už pokalbį.
– Tikiuosi, įkvėpiau kelionėms dar stipresnį norą.

Liudo Dapkaus kelionės: