Keliauti visada galima dviem būdais – tiesiog gulėti išvertus bambą, kaitintis po saule, turkštis vandenyje ir džiaugtis „viskas įskaičiuota“ paketu arba susigalvoti kasdien nuotykių net tokioje turistinėje šalyje kaip Kroatija.

Abu variantai yra savaip įdomūs. Pirmojo dar nesu išbandęs ir artimiausiu metu, kol dar kojos juda, o venose varinėjamas kraujas trokšta adrenalino, neketinu to daryti. Turbūt taip ir veikia organizmas, pavadinimu „jaunimas“.

Man labiau priimtinesnis antrasis būdas. Nemėgstu užsibūti vienoje vietoje. Man visada reikia judėti, bėgti, minti, važiuoti, plaukti, tranzuoti, eiti, o akyse kadrai turi priminti Holivudo veiksmo filmą, o ne ramų lietuvišką kiną.

O kai trokšti nuveikti vis ką nors naujo, tai niekada negrįžti tuo pačiu taku, kuriuo ėjai į priekį. Kartais lieku nesuprastas draugų ar pakeleivių, kodėl aš noriu klaidžioti nežinomomis gatvėmis ar užkampiais, kai yra jau išbandytas kelias, kuriuo reikia eiti. Tačiau turiu tokią taisyklę – visada, jeigu tik įmanoma, atrasti naują sugrįžimą į viešbutį ar hostelį.

Tuo pačiu turiu ir kitą dogmą – nekeliauti į tą pačią šalį antrą kartą, kol man nesuėjo bent 25-eri. Aišku, yra išimčių. Jeigu buvau Stambule, tai tikrai nereiškia, jog nenorėčiau išnaršyti likusios milžiniškos Turkijos dalies. Apsilankęs Barselonoje tikrai nedėsiu taško Ispanijai ir t.t.

Tačiau išmaišęs Makedoniją, savaitę laiko praleidęs Maltoje, su kuprine ant pečių iškeliavęs į Škotiją ar išilgai apkeliavęs Portugaliją, ten tikrai nežadu greitu metu vėl kelti kojos. Ir ne dėl to, kad nepatiko. Tiesiog pasaulyje yra per daug nuostabių vietų, kad gaištum laiką jau toms, su kuriomis susidūrei akis į akį.

Būtent taip Kroatija neseniai tapo mano 20-ąja aplankyta šalimi. Panašiai tiek ir nuotykių patyrėme viešėdami ten vos savaitę.

Naktį per greitkelį mynėme dviračiais be jokių šviesą atspindinčių dalykų, netikėtai bare sutikome vieną žymiausių Lietuvos keliautojų Robertą Pogorelį, lipome braškančiais mediniais laiptais į bažnyčios varpinę, įsiprašėme į restorano virtuvę bei žiūrėjome, kaip ten gaminamos midijos, o vėliau jas ir ragavome.

Neplanuotai tapome vestuvių liudininkais ir kartu su jaunavedžiais linksminomės vienoje iš Kroatijos pilių, grožėjomės įspūdingais kriokliais ir kėlėme koją ten, kur buvo ženklas, draudžiantis tai daryti. Bet juk čia nuotykiai!

Palaikėme Lietuvos trijulių krepšinio rinktinę Kroatijoje vykusiame studentų čempionate, ir rinkomės – sulaukti finalinio pergalės švilpuko ar bėgti į paskutinį autobusą. Spėkite, ką rinkomės. Taip, po to teko tranzuoti naktį bei nusivilti Kroatijos vairuotojais. Bet juk čia nuotykiai!

Nesvarbu, kad vienu metu manėme, jog sušalsime į ledą ir negrįšime namo. Tačiau kelionėse visada iš kažkurio kampo išlenda problemų sprendimai bei galiausiai viskas baigiasi gerai. Ir taip, Kroatijoje vasarą naktimis būna vėsoka.

Dar vieną nuotykį patyrėme, kai parduotuvėje netyčia prie kasų palikome brangų fotoaparato stovą. Pamatėme, kad jo neturime tik kitos dienos rytą, bet grįžus į tą pačią vietą radome besišypsančią pardavėją, kuri atidavė mūsų pamestinuką bei palinkėjo būti atidesniems. Iš pradžių buvo baisu, kad nerasime, bet viskas ir vėl baigėsi laimingai.

Jei reikėtų duoti tik vieną patarimą keliautojams, sakyčiau tai: visuomet stenkitės kurti nuotykius. Net iš paprasčiausių situacijų. Jeigu net ir nekuriate jų specialiai, stenkitės iš neįprastų ar kartais net kritinių situacijų įžvelgti nuotykius. Juk taip yra rašomos įspūdžių knygos.