Ingrida ir Juozapas arba kitaip „Kelionraštis“ jau penkis mėnesius keliauja po pietryčių Aziją bei kiekvieną antradienį dalinasi savo kelionių įspūdžiais su „Kvepia Kelionėm“ skaitytojais. Šį kartą jų pasakojimas apie Kamerono aukštumas, braškių patiekalų pasirinkimą bei viršūnių šturmavimą.

––––––––––––––

Atsimojavus su Ipoh, sekantis taškas kelionės žemėlapyje Kamerono aukštumos. Šį kartą planavome aukštumas pasiekti tranzuojant, tad iš miesto pajudame viešuoju autobusu. Važiuojant Juozapas paprašo vairuotojo stabtelėti ir mus išleisti, tą kartą vairuotojas neprieštaravo. Paleisti šalia pagrindinio kelio, nužingsniuojame link šalia stūksančių uolų.

Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.
Antrąją pasakojimo dalį rasite čia.

Artėjant stojome akimirkai, pastebėję sunkvežimį pilnai pakrautą plastikinių konteinerių. Priartėjus matome, kad konteineriai pilni vandens, o jame gausybė žuvies. Šalia stovėjo grupelė žmonių ir stebėjo žuvies paleidimo į upę procesą. Viena moteriškė trumpai paaiškino, kad švenčia budistų šventę. Jos metu surinktos aukos yra skiriamos žuvies išlaisvinimui iš parduotuvių akvariumų į gamtą. Šiek tiek stebino tai, kad už kelių dešimčių žingsnių toje pačioje upėje, meškeres įmerkę stoviniavo žvejai.

Tradiciniai malajų namai

Tradiciniai malajų namai

Prie uolų norėjosi ne tik pasigrožėti, bet ir rasti keletą geo slėptuvių (geocaching.com). Priėjusi sutikau keletą draugiškai nusiteikusių beždžionių ir laisvai besiganančių karvių. Tiesa, uolose buvo įrengta šventykla iš kurios mus pasitiko ne itin draugiškai nusiteikę namų sergėtojai – šunys. Šiek tiek paloję greitai atsitraukė ir paliko mudu su Juozapu ramybėje.

Uolos netoli Ipoh miestelio

Prie vienos uolos neradę lobiuko, nusprendėme ieškoti laimės šalia kitos uolos, tačiau čia kelią mums užtvėrė tvora. Priėję prie jos, pasiteiravome šalia keliuku ėjusios moteriškės kaip būtų įmanoma patekti į vidų. Moteriškė bandė paaiškinti, kad toliau esanti žemė privati valda, o gestų kalba bandant paklausti ar galime perlipti tvorą, ji tiesiog palingavo galvą pritariamai. Nieko nelaukę persiropštėme per tvorą ir nužingsniavome tyrinėti uolų.

Sutikome keletą vietinių, kurie darbavosi prie dirbtinai iškastų tvenkinių ir paaiškino, kad žemė privati ir praėjimo nėra, bet be pykčių leido pasisukioti aplink. Besižvalgydami pastebėjome įėjimą į urvus. Įsijungėm ciklopus ir urvuose aptikome nedidelį aukurą, stovą su mažytėmis budų statulėlėmis, milžinišką smėlio, dulkių ir voratinklių apnarpliotą kėdę, kuri labiau ji priminė sostą.

Padarę lankstą stojame ant kelio ir keliame nykščius aukštyn. Ilgai netrukome – nepraėjus nei 5-10 minučių jau sedėjome Hesus vairuojamame vilkike ir pradėjome tarškėti iš kur mes čia, kur keliaujame. Tik įsėdus, Hesus siūlosi pasivaišinti cigaretėmis, pasiteirauja ar esame pavalgę. Vairuotojas pasakoja kaip kasdien važiuoja iš Kamerono aukštumų iki Kvala Lampūro. Jo vilkikas pilnas pomidorų.

Vėžinęs vilkiko vairuotojas Hesus

Vėžinęs vilkiko vairuotojas Hesus

Pasiteiravus ką dar augina aukštumose, žaismingai pradėjo vardinti ir vaisius, ir daržoves. Kraipiau galvą, nes minėjo Hesus, kad aukštumose šalta, tai iš kur ten plantacijos bujoja?

Galiausiai mus vėžinęs vyriškis paleidžia likus keliasdešimt kilometrų iki Tanah Rata, kitaip Kamerono aukštumų pagrindinio miesto. Čia prisėdome trumpam maisto ir netrukus vėl tiesiam nykščius. Šį kartą automobiliai zvimbia pro šalį, vieni pilni, kiti pypina, šypsosi, o dar kiti stebi ir mojuoja nesuprantamus gestus, kurie lyg ir reiškia, kad nusuka netoli ar negali mūsų priimti. Galiausiai stoja autobusas. Susimokame po 5 ringitus (1 euras) ir traukiam iki savo galutinio taško.

Tanah Rata neatrodo itin didelis, vos kelios gatvelės ir kurortas baigiasi. Atvykę apeiname keletą hostelių, šiek tiek pasiderėje apsistojame pigiausiame rastame viešbutyje už 40 ringitų nakčiai (9 eurai už kambarį).

Pagrindinis Tanah Rata miestelis kamerono aukštumų kurorte. Vienas iš viešbučių kiemelių

Pagrindinis Tanah Rata miestelis kamerono aukštumų kurorte. Vienas iš viešbučių kiemelių

Iš planuotų kelių dienų, čia praleidome keturias naktis. Kamerono aukštumos tikras gėris. Nemeluoju. Visas kurortas yra ne tik turistų traukos centras, bet savaitgaliais  čia mėgsta atlėkti ir patys vietiniai. Tai buvo akivaizdu, nes kelias dienas miestelis atrodė vegetuojantis, eismas ramesnis, žmonių gatvėse nedaug. Tik prasidėjus savaitgaliui serpantininiuose keliuose nusidriekė kilometrinės automobilių eilės, o turgavietėse žmonių begalė. Vienas iš pagrindinių tikslų, ko čia visi keliauja, jau prieš tai trumpai paminėtos plantacijos.

Pasirodo, pati Malaizijos žemė nėra itin derlinga ar tinkama ūkininkavimui, tačiau čia aukštumose oro temperatūra daugiau mažiau yra pastovi (apie + 18-23 šilumos), drėgmės kiekis, matyt, tinkamas, tad slėniai okupuoti gausybių šiltnamių ir agrokultūra čia klesti.

Kurorto pažiba – braškės

Kurorto pažiba – braškės

Šiltnamiuose auginama nuo paprasčiausių daržovių ir vaisių iki egzotinių kaktusų. Vis tik didžiausia šių plantacijų pažiba yra braškės. Čia kone kiekvienas ūkis siūlo atvykti, skintis braškes savarankiškai. Ūkiuose ir vietinėse prekybvietėse čia rasi paprastų braškių, džiovintų braškių, braškių fondiu su šokoladu, braškinių ledų, braškinio šerbeto, braškių uogienės, braškinės arbatos, braškių sulčių, braškinių ledinukų, braškinės kramtomos gumos.

Nors atrodo keista, tačiau net gatvėse pilna reklamų su vietinių restoranų iškabomis, kuriose siūloma paragauti ir mėsos patiekalų su ryžiais bei braškėmis. Lieka tik tikėtis, kad virtuvės šefai tikrai žino kaip suderinti nesuderinamą.

Kai braškių atsivalgoma, čia lygiagrečiai itin populiaru yra arbata. Milžiniškos arbatmedžių plantacijos, kurios žaliuoja per virtinę kalvų, palikdamos neišdildomą įspūdį. Veža čia paklaidžioti po plantacijas ne tik turistus, bet atvyksta ir vietinių mokyklų autobusai, pilni mokyklinukų, kurie paleisti iš autobuso tiesiog kaip žirniai pabyra plantacijose.

Besisukiojant po arbatų krūmokšnius lengvai pastebima, kad čia infrastruktūra puikiai išvystyta turistams – specialūs suoliukai, pavėsinės, arbatinės su nesuskaičiuojamu siūlomų arbatų skonių ir suvenyrinėmis parduotuvėlėmis. Patys plantacijų darbuotojai glaudžiasi šalia dirbamų slėnių, nedideliuose namukuose. Tiesa, čia jiems elektra atvesta, vanduo atbėga iš kalnų, o šalia ir mokykla pastatyta vaikams.

Leidžiamasi link arbatmedžių plantacijų

Leidžiamasi link arbatmedžių plantacijų

Vos tik atvykus ir nespėjus apšilti kojų, greitai išsiaiškinama, kad dar viena populiari ir mėgstama atvykėlių atrakcija yra pasivaikščiojimai džiunglių takais. Visas aukštumas yra perpynę gausybė vaikščiojimo takų. Kai kurie iš jų uždaryti ir nepasiekiami arba jau senokai nenaudojami, bet apie 14 pagrindinių takų yra laisvai pasiekiami ir jiems nėra reikalingi gidai. Sužinau, kad visas takų tinklas buvo naudojamas dar 1960 metais, siekiant apsaugoti valstybines sienas nuo komunistų.

Pirmoji diena ir su pasišokinėjimais žingsniavau takeliu per džiungles, kurios šiek tiek reikalavo ištvermės ir neblogai pakilnojo kojas per stačius šlaitus. Pasiekta kalvos viršūnė – atsiveria gražūs vaizdai į arbatmedžių plantacijas. Su užsidegimu leidžiuosi žemyn, kad priartėčiau prie arbatos krūmokšnių. Besileidžiant šlaitai užsodinti įvairiausių daržovių plantacijomis.

Čajotas

Čajotas

Einant žvilgsnį patraukia kažkokios daržovės primenančios žalias kriaušes. Nepastebimai nusiraškau vieną ir ragauju. Burnoje maišosi agurko ir žalių žirnelių skoniai. Manosios burnos receptoriams tai patiko, tad žingsniuodami su Juozapu žvalgomės, o aš šiek tiek maisto badą gesinu krimsdama čajotą (čia taip vadinasi ši daržovė).

Dar šiek tiek nusileidus, slėnyje matosi trobesiai ir šalia jų dūkstantys vaikai. Pirmiausia mojuojame ir sveikinamės, vėliau jie parodo visus negražius gestus, kokius tik žinome. Na, čia atsako neturėjome. Žingsniuojame per arbatų plantacijas ir atrodo kur pasisuksi, taip gražu, kad tuoj telefone nebeliks vietos fotografijoms. Dienos žygis užsibaigia po 14 kilometrų pasivaikščiojimo. Miestelyje, pavakarieniaujame ir viešbučio registratūroje susimokame dar už kelias nakvynes. Aišku, tik tiek, kad abiems čia patiko ir šios kalvos prašosi dar mūsų kojų.

Paskutiniajai viešnagės dienai pasilikome sudėtingiausią kalvos viršūnę. Per kelias dienas pasitreniravę viršūnę įveikiam gana greitai, tad ir sekančia dieną kojos priminė, kad ne šiaip pasivaikščioti buvom išėję. Lipant į aukščiausią regiono viršūnę (2031 m.), ne kartą prireikė sustoti, kelių minučių atsikvėpti ir žingsniuoti toliau. Žingsniavome taku, kuris gana staigiai kilo, buvo perpintas medžių šaknų ir klampių tešlynų. Lipant purvas, šaknys ir nuolatinis slidinėjimas buvo pagrindinis palydovas, tad visai džiaugsmingai priminė Bebro kelio ar Juostandžio ištvermės daugiakovės varžybėles.

Pakeliui į kalvos viršūnę

Pakeliui į kalvos viršūnę

Pasiekus viršūnę tikrai džiaugiausi kaip mažas vaikas gavęs saldainių. Atsiverė mano akims pirmą kartą tokia egzotika kvepianti panorama. Stoviu ant apžvalgos bokštelio, pro mane skrodžia debesys, akys neaprėpia per kalvas nusidriekiančių plantacijų skaičiaus, matosi miestelis iš kurio atėjome ir tankios džiunglių medžių viršūnės.

Po ilgokos atokvėpio akimirkos, nusprendžiame leistis kitu keliu, kuris pritaikytas užkilti pilniems turistų autobusams. Pakeliui namų link, pasižvalgome po samanomis apaugusiu mišku. Grįžinėdami į miestelį pasilepiname kelis kartus braškiniais ledais. Žygis baigtas, metas poilsiui ir sekančios dienos planai pasiekti Malaizijos sostinę – Kvalą Lampūrą.

Fotogalerija: