Daugelis keliautojų pamato tik labai nedidelę ir visiškai skirtingą nei kitos Indonezijos dalį, t.y. Balio salą. Tačiau kelionė į Indoneziją nebus pilna, neaplankius bent kelių iš daugelio.

Indonezijos vyriausybė tvirtina, kad šaliai priklauso 17504 salos, tačiau geografai sako, kad tik 13466, mat likusios atsiranda tik atoslūgio metu. Kaip ten bebūtų – tik apie 6000 salų yra gyvenamos ir kiekviena iš jų susikūrė savo nuosavą kultūrą.

Iki XX a. niekas iš Indonezijos archipelago (salyno – aut. past.) gyventojų nelaikė savęs vienu vienetu, valstybe, o ir po 1945 nepriklausomybės paskelbimo buvo daug religinių, etninių ir nacionalinių identitetų prieštarų. Azijos ir Afrikos šalių dabartines formas apsprendė kolonistai, palikdami naujų valstybių lyderius su sunkia užduotimi sukurti bendrumą politiškai apibrėžtose sienose, neatsižvelgiant į istorinius ir kultūrinius ryšius.

Indonezijoje yra daugiau kaip 300 etninių grupių ir daugiau kaip 700 vietinių kalbų. Atstumas nuo Aceh provincijos, esančios Sumatros vakaruose iki rytinės Papua toks, kaip nuo Vilniaus iki Indijos (apie 6000 km). Žmonės čia valgo skirtingus valgius, groja skirtingą muziką ir meldžiasi skirtingiems dievams. Tik Rusija ar Kinija turi tokį geografinį ir kultūrinį skirtingumą savo šalies ribose, nors Indonezija pagal plotą yra tik 15 šalis pasaulyje.

IMG_5017

Borobuduro budistų šventykla – didžiausia pietryčių Azijoje

Kas suriša Indoneziją į  vieną visumą ir įprasmina šalies šūkį „Vienybė skirtumuose“?

Bahasa kalba, kaip vienijanti gija buvo įvesta 1928 metais ir yra kilusi iš malajų, plačiausiai naudota kalba regione. Sprendimas pasirinkti malajų kalbą kaip pagrindinę svarbus dar ir dėl to, kad buvo pasirinkta ne džavietiška kalba – tokiu atveju jos priimtinumas būtų labai abejotinas. Kaip ir kieviena specialiai sukurta kalba ji yra paprasta. Daugiskaita pasakoma pakartojant tą patį žodį du kartus. Nėra laikų – sakinyje įdedamas žodis nurodantis laiką „Aš moku tau vakar“ arba „Aš moku tau rytoj“.

Antrojo prezidento Suharto laikais Indoneziją buvo bandoma apjungti tiesiog atmetant daugelio salų kultūrą. Terminai „nacionalinis“ ir „džavietiškas“ savo prasme buvo tapatūs. Taip pat buvo tęsiamas vienas iš utopinių projektų, dar olandų laikais pradėta transmigracija – vidinė  gyventojų migracija iš tankiai apgyvendintų salų į mažai apgyvendintas. Projektas žlugo, nors valstybės tarnautojų tarpe yra daug maišymosi po salas. Indoneziečiai ne tik užsieniečiams, bet ir bendrapiliečiams užduoda pagrindinį klausimą – „Dari mana?“, t. y. „Iš kur esi?“. Kartais tavo veikla gali pasakyti vietą, kurioje gimei. Kokosų pardavėjas dažnai bus sasakas iš Lomboko salos, laivų statytojas – buginietis iš Sulavesio, o nasi padang (ryžiai su priedais – mėsa, žuvimi ar daržovėmis) varungo (mažos maitinimo įstaigėlės) savininkas – iš vakarų Sumatros.

Sėkmingesnis žingsnis buvo vietinė satelitinė televizija. Televizorius dalino kaimelių lyderiams, dažnai kartu ir su elektros generatoriais. Tiesa, TV eros pradžioje per ją buvo draudžiama rodyti reklamą – tarp laimingos šeimos atributus reklamuojančios iliuzijos ir kaimo be elektros gyvenimo realybės buvo per didelis atotrūkis.

Šalį taip pat vienija komercija – tinklinės parduotuvės, tie patys prekių ženklai, tegul ir parduodami itin mažomis vienos suvartojamos dozės pakuotėmis.

Indonezija kelione G (100)

Vietinis prekeivis

Per Indoneziją eina riba tarp Azijos ir Australijos – pietuose tarp Bali ir Lomboko salų, šiaurėje tarp Borneo ir Sulavesio. Šalis turtinga gamtinių dujų, turi aukso ir mineralų. Net asfaltas (kuris pas mus daromas iš naftos) ten kasamas iš žemės.

Šis regionas yra dalis vadinamojo Ugnies žiedo, itin seismiškai aktyvios vietos. Sumatroje bent 10 aktyvių ugnikalnių ir 15 miegančių, Džavoje – atitinkamai 18 ir 17. Nors žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai pridaro daug bėdų, būtent ugnikalnių išmetami pelenai padarė šių salų žemę tokią derlingą. Beje, įdomu, kad Sumatros vulkanų išmetami pelenai ne tokie derlingi, kaip kad Džavos salos.

Indoneziečiai pasitiki savo žeme ir visiškai nenori palikti namų, kurie dažnai atsiduria lavos ar pelenų, susimaišiusių su lietaus vandeniu, kelyje. Šalis pirmauja pasaulyje augindama kaučiuką, ryžius, kavą , kakavą, kokosus, kasavą (manijoka), žalias pupeles ir papajas, o taip pat cinamoną, gvazdikėlius, muskatą, pipirus, vanilę ir daugybę vaisių bei daržovių. Itin didelė yra palmių aliejaus gamyba. Net pagal sugaunamas žuvis ji pasaulyje antroje vietoje po Kinijos.

Indonezija kelione G (99)

Indonezijos salų gamta

Miškai kertami sparčiau nei bet kur kitur pasaulyje

Devintojo dešimtmečio viduryje eilė gaisrų nusiaubė tūkstančius kvadratinių kilometrų Kalimantano miškų. Vienu metu šių gaisrų dūmai buvo uždengę plotą nuo Tailando iki Papua salos, sumažindami matomumą iki vos kelių dešimčių metrų. Vietiniai gyventojai apsaugai nuo nuodingų dūmų turėjo tik neefektyvias chirurgines kaukes. Tikslios šių gaisrų priežastys nežinomos, tačiau tikėtina, kad dėl to kaltos plantacijų kompanijos, nepaisydamos draudimų valyti džiunglių plotus juo išdeginant.

Australų mokslinė studija tvirtina, kad kovojant su nelegaliu miškų kirtimu Indonezijoje, galima labiau sumažinti destruktyvius klimato pokyčius žemėje nei visoms šalims pasirašius Kioto protokolą (Kioto protokolas reikalauja, kad valstybės sumažintų dujų, sukeliančių globalųjį atšilimą, išmetimą į atmosferą). Indonezija šiandien sparčiau nei bet kuri kita pasaulio valstybė kerta miškus ir perdirba medieną. Pasak apžvalgininkų, vienintelis būdas pakeisti šią praktiką – ne vien kritikuoti šios šalies valdžią, bet siūlyti alternatyvų ar net kompensacijas už miškų išsaugojimą.

IMG_5213

Vietinis džiunglių gyventojas

Laikas čia niekam nerūpi

Lėtai, bet užtikrintai. Laikas Indonezijoje yra elastingas, punktualumas nėra vertybė. Indoneziečiai atsisako gyventi įsprausti į laiko rėmus. Tai nereiškia, kad jie visada vėluoja, tai reiškia, kad įmanoma, jog jūsų lėktuvas išskris anksčiau nei nurodyta. Vis dėlto, pusė iš jūsų skrydžių tikriausiai vėluos bent pusvalandį ar valandą. Keltas gali vėluoti pusdienį ar net parą, jei pasirinksite plaukti į retai lankomas salas.

Valstybinės institucijos turi savo nustatytas darbo valandas, tačiau jos nebūtinai galioja kiekvienam iš jose dirbančių. Jei jums teks tvarkyti reikalus – pasiimkite knygą laikui sutrumpinti.

Kai klausiate Indonezijoje kelio – niekada negalite būti tikri, ar jums nurodė tą kryptį. Gali būti, kad ir nežino, bet nesmagu gi svečią būtų nuliūdinti… Indoneziečiai nemoka pasakyti ne. Yra ir daug mandagesnių būtų duoti neigiamą atsakymą ar parodyti, kad kas nors nebus padaryta. Jums dažniausiai šypsosis ir linksės, ne todėl, kad supras, bet dėl to, kad taip yra mandagu. Žymiai svarbiau yra ryšys su kitu žmogumi, tad draugui nebūtina iš anksto susitarti, jei nori užsukti į svečius.

Sulavesio sala ir torajiečių genties gyvenimas

Sulavesis – tai išskirtinės išvaizdos sala, lyg koks padaras su ilgomis kojomis. Sulavesio gyventojai nuo seno buvo puikūs jūrininkai ir prekybininkai. Čia gyvena kelios etininės grupės: buginiečiai dar vadinami jūros čigonais, minahasai – žemdirbiai. Bet ryškiausia Sulavesio vieta yra salos centre esanti unikali žemė, vadinama Tana Toraja. Torajos genties žmonių yra apie vienas milijonas, iš kurių tik pusė gyvena šioje vietoje. Žodis Toraja, jų kaimynų buginiečių kalba reikškia žmonės iš kalnų. Žodis Tana – žemė.

Torajiečių namai tongkonan – vieni gražiausių ir įspūdingiausių mano matytų. Antropologai tvirtina kad jų forma kilo iš laivų, kuriais ši gentis atplaukė į Sulavesį, formos, na o kiti mano, kad jie simbolizuoja čia taip vertinamų bulių ragus. Labai dažnai ant tongkonan stogo iš palmių lapų pridygsta įvairių augalų, paparčių ir namai atrodo lyg gyvi. Kas kelis metus tokį stogą tenka keisti ir tai užtrunka iki pusės metų. Nenuostabu, kad torajiečiai kartais imasi juos dengti šiuolaikinėmis medžiagomis.

Atskiri tokios pat formos namukai yra statomi laikyti ryžius ir kitas maisto atsargas. Kuo daugiau tokių namukų turi šeima, tuo ji turtingesnė. Tikrai stebina torajiečių siekis išlaikyti senąsias tradicijas – net ir statant naujus, modernesnius namus – stogo forma vis tiek išlieka tradicinė. Namo priekyje sukabinami šeimos suaukotų bulių ragai. Namai itin gražiai išraižyti ir primena kūrybingiausių meistrų medines dėžutes.

IMG_5525

Torajiečių namai

Torajiečiai yra apsėsti mirties, bet ji čia ne tragiška gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, galbūt geresnį, pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas yra svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių – buivolų. Laidotuvių metu be buivolų aukojamos ir kiaulės. Dar iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų gadinimu, paskatino laidotuvių metu nesuvalgomą mėsą įdėti svečiams į namus ir išdalinti apylinkės vargingiesiems. Tad turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui.

Beje, torajiečiai, priešingai nei dauguma Sulavesio salos gyventojų yra krikščionys, mat islamas jiems netiko su savo draudimais valgyti kiaulieną ir gerti palmių degtinę laidotuvių metu. Krikščionybė čia buvo įsigalėjo tik XX a. viduryje, bet ji visai neišnaikino senųjų tradicijų.

Iki kol įvyks laidotuvių ceremonija gali praeiti nemažai laiko. Dažniausiai mirusysis yra laikomas tol, kol šeima surenka pakankamai pinigų, kad iškeltų tinkamas laidotuves. Kūnas yra balzamuojamas – anksčiau naudotos natūralios medžiagos: betelio riešutas, kava, medžių lapai ir žievės, dabar dažniau naudojamas formaldehidas. Taip balzamuojami liekni kūnai, na o apkūniuosius tenka dėti į uždarus karstus išvedant iš jų bambukinius vamzdžius skysčių pertekliui ir kvapams išeiti. Iki laidotuvių žmogus nėra laikomas mirusiu, o tik sergančiu.

Jis „gyvena“ kartu su šeima jos tradiciniame name ir bent vienas šeimos narys turi būtinai būti namuose jį prižiūrėdamas. Turtingesnės šeimos, turinčios ne vieną gyvenamą vietą, t.y. tradicinį į laivą panašų namą, su trim mažais kambarėliais ir modernesnį namą greta su didesniu komfortu – vis tiek negali palikti šio „ligonio“ vieno. Ir taip gali tęsti metus, du, tris ar net daugiau.

IMG_5572

Nelengvas krovinys

Paprastai laidotuvės vyksta visą savaitę, gal tik vargingesnėse šeimose, kurios gali paaukoti tik vieną ar du jaučius, ceremonija užtruks vieną ar dvi dienas. Besirengdama laidotuvėms šeima greta savo namų pastato visą miestelį – specialų namą, ant kurio stogo iškeliamas karstas su kūnu. Suformuojama aikštė, kurios viename šone yra ryžiams laikyti skirti tradiciniai nameliai, o kitame – vietos įrengtos ateisiantiems svečiams.

Pirmąją dieną paruošiamas kūnas, vyksta buivolų kovos. Jos itin įtraukiančios ir emocingos. Buivolai paprastai nesužeidžia vienas kito, tik susikabina ragais. Kovos metu ragai gali lūžti, o kova paprastai baigiasi, kai pralaimėtojas pabėga. Stebėtojams pavojingiausi yra šie bėgantys ir besivejantys buliai, kartais pataikantys į minią.

Kasdien paaukojama po buivolą šeimos ir svečių maistui. Didysis svečių lankymasis vyksta trečią ir ketvirtą dieną. Susirinkti gali iki 1000 žmonių. Visi ateinantys atneša savas dovanas. Mes kaip turistai atėjome su cigaretėmis ir betelio riešutais – šeima su pagarba priėmė. Giminės, kaimynai šeimomis taip pat atveda kiaules ar buivolus aukojimui. Visos šios aukos yra kruopščiai registruojamos specialiai tam paskirtų vyrų – ne tik tam, kad dovanotojas galėtų sumokėti valstybei mokesčius (už buivolą nuo 20 iki 75 dolerių, už kiaulę – 15), bet ir tam, kad bendruomenėje būtų aišku kas ir kiek. Mat vėliau einant į giminės ar kaimyno šeimos laidotuves teks atvesti lygiai tiek pat. Jei šeima tuo metu neišgalės – tokia skola kaupiasi ir ją grąžinti turės jų vaikai ir vaikaičiai, dažnai tuo tikslu išvažiuojantys užsidirbti už Tana Toraja ribų (kitur Indonezijoje ar užsienyje). Anksčiau tokios registracijos buvo fiksuojamos akmenukais, dabar – popieriuje ar net kompiuteriuose.

IMG_5635

Buivolas

Masinis buivolų aukojimas buvo pasiekęs tokį mąstą, kad valstybė ėmėsi jį reguliuoti. Viena turtinga šeima norėjusi paaukoti 500 buivolų, bet jai buvo leista tik 350. Akys dar labiau iššoka iš nuostabos, kai sužinai kad buliaus kaina prasideda nuo 2000 dolerių ir siekia 5000 ar net 15 000 dolerių už buivolus albinosus. Sunku net ir įsivaizduoti. Buivolai su baltomis, o tiksliau rausvomis dėmėmis reti ir ypač vertinami. Jei šeima aukoja 100 bulių, galite būti tikri, kad dauguma jos narių gyvena ne Tana Torajoje. Vietiniai jus užtikrins, kad tai puikus būdas investuoti savo pinigus – nenuostabu, kad po Indoneziją keliavusi draugė pasakojo sutikusi šveicarų porą, kuri buvo įkalbėta bulių nusipirkti. Man pasakojo, kad kai kurių gyvulių kaina gali būti ir 50 000 dolerių. Bulių ir kiaulių turgus Tana Torajoje vyksta kas 6 dienas.

Laidotuvės paprastai vyksta sausuoju metų laiku, ypač liepą-rugsėjį ir dar per Kalėdas, kai Sulavesyje negyvenantys artimieji grįžta namo. Patekti į jas nėra labai sunku. Svečių užsieniečių čia laukia, ir tikrai atsiras žmogus, kuris nukreips jus tinkama linkme. Nepamirškite atnešti dovanų. Tikriausiai daugelis nenorėtų stebėti bulių aukojimo, tad būtinai pasiklausinėkite kas vyksta tą dieną kai jūs užsuksite. Venkite penktos ir šeštos dienos – kada vyksta masinis aukojimas. Nenustebkite, kad svečių lankymo dienomis jus pasitiks su šokiais ir dainomis. Paskutinę, septintąją dieną karstas nešamas į laidojimo vietą. Nešant yra įprasta karstą kratyti ir siūbuoti, norint suklaidinti blogąsias dvasias, galinčias pagrobti sielą.

Taip, mums tikrai labai sunku suvokti tokių laidotuvių prasmę – kam investuoti į bulius, kuriuos paskersi ir geriausiu atveju suvalgysi, o blogiausiu – tiesiog išdalinsi. Juk geriau tuos pinigus investuoti – įsteigti verslą, išleisti vaikus į mokslus arba bent jau nusipirkti kitų civilizacijos teikiamų gėrybių. Bet jei pažiūrėtumėte į tuos bulius kaip į kultūrinį kapitalą – jie yra visos tavo plačios šeimos turtas. Putri, kurio motinos laidotuves teko aplankyti sakė taip: „Tu prisidedi prie šio neapčiuopiamo kapitalo kūrimo, o jis užtikrina tavo vietą pasaulyje.“

Antrąją istorijos dalį portale „Kvepia Kelionėm“ skaitykite rytoj.

 

Akimirkos iš viešnagės Indonezijoje: