Vienas garsiausių ir gausiausiai lankomų Peru kultūrinių objektų – Maču Pikču – dingęs miestas, atrastas praėjusio amžiaus pradžioje ir apipintas gausybe įvairiausių mistinių istorijų. Šį įspūdingą miestą galima gan patogiai pasiekti traukiniu ir autobusu, tačiau nemažai keliautojų renkasi gerokai įdomesnį, nors ir sunkesnį būdą – 4 dienų žygį senaisiais inkų keliais.

Galingą civilizaciją sukūrę inkai visą šalį apipynė sudėtingu kelių tinklu. Nors teigiama, kad inkai rato neturėjo, tačiau inkų keliai gerokai palengvino susisiekimą kalnuotomis ir gausiai įvairia egzotiška augmenija apaugusiomis vietovėmis. Kelius jie tiesdavo iš akmens luitų, įrengdavo gausybę laiptų, savotiškų tiltų bei pakelės nakvynės ir kontrolės vietų. Ispanams užkariavus inkų žemę daugybė kelių liko apleista, juos, kaip ir šalia buvusius įspūdingus miestus pamažu pasiglemžė džiunglės.

Tik praėjusio amžiaus pradžioje atradus Maču Pikču pasaulis vėl prisiminė inkų civilizaciją. Augantiems keliautojų srautams, pasiekus kritinį UNESCO rekomenduojamą turistų skaičių – 2500 žmonių per dieną, Peru turizmo priežiūros tarnybos buvo priverstos riboti lankytojų skaičių. Savarankiškai atvykę keliautojai rizikuoja negauti bilieto į Maču Pikču miestą. Augant turistų srautams vietiniai suskubo pasiūlyti įdomių maršrutų senaisiais inkų keliais.

J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.

J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.

Žinoma, šiandienos keliautojai nė iš tolo nepanašūs į senovės inkus – dažnai jie būna įpratę prie patogumų, nepasiruošę sudėtingam žygiui ir nori jį praeiti nesinešdami sunkių kuprinių. Tokie keliautojų pageidavimai tikra aukso kasykla skurdžių kalnų kaimelių gyventojams. Jie noriai siūlosi dirbti nešikais – porteriais – kurie ne tik jūsų asmeninius daiktus, bet ir palapines, čiužinius, miegmaišius, net stalus su kėdėmis, jau nekalbant apie maisto ruošimo ir tiekimo reikmenis, į nakvynės vietą nuneš greičiau nei mes spėsime ateiti.

Žygis inkų keliu neįtikėtinai populiarus, todėl ir čia imtasi riboti per dieną praeinančių žmonių skaičių. Inku keliu leidžiam praeiti iki 500 žmonių per dieną, iš kurių tik 200 turistų ir 300 aptarnaujančio personalo – gidų, virėjų, nešikų. Valstybė, pastebėjusi padažnėjusį nešikų išnaudojimą nustatė didžiausią galimą nešti svorį ir minimalų dienos atlyginimą.

Tačiau, kaip ir visur, kur tik pasipila dideli srautai turistų, atsiranda nemažai kelionių organizatorių, kurie ima piktnaudžiauti ir neužtikrina tinkamų sąlygų nešikams, nesumoka jiems tiek, kiek priklauso.

Mes ėjome inkų keliu birželio mėnesį – šalčiausiu laikotarpiu, didžiausios inkų šventės – Inti Raymi – sutampančios, su mūsų Joninėmis metu. Tas kelias dienas oras tikrai nebuvo geras: lijo, perėjose mus užklupo šlapdriba, žemė buvo pažliugusi ir šlapia. Kuske likusi mūsų draugė, kuri nusprendė nerizikuoti eiti Inkų keliu ir dalyvavo tradicinėje inkų šventėje, pasakojo, kad pasirodymo metu inkų vadą vaidinęs aktorius supainiojo kurion pusėn lenktis ir kai tik jis nusilenkė neteisinga kryptim, sugriaudėjo dangus ir pasipylę lietus bei kruša, užklupę ir mus inkų kelyje.

J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.

J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.

Kas ten žino kodėl, tačiau ir gidai, ir nešikai tokiu oru stebėjosi. Stebėjomės ir mes, kai po sunkios ir ilgos žygio dienos, pavalgę specialiai pastatytoje palapinėje valgomajame, kuriame ant žemės telkšojo balos, pamatėme lauke lietuje rymančius nešikus. Susivokėme, kad jie laukia kol mes baigsime vakarieniauti, kol sugulę į tas telkšančias balas, tačiau apsaugoti nuo ant galvų krentančio lietaus, turės galimybę išsimiegoti. Pasijutome nejaukiai, juolab, kad tie žmonės keldavosi anksčiau negu mes, gamindavo pusryčius, suruošdavo nešulius ir laukdavo, kol mes išsirisime iš palapinių, kad ir jas galėtų greičiau supakuoti. Suruošę savo nešulius, jie bėgte išskubėdavo pirmyn, kad mums atėjus jau stovėtų poilsiui paruoštos palapinės, o ant stalo garuotų karšta vakarienė, o kur dar pusiaukelėje laukiantys karšti pietūs, patiekti toje pačioje valgymo palapinėje. Gražiose lėkštėse, su metaliniais įrankiais ir keramikiniais puodeliais. Visa tai ant jų nugarų nukeliauja tą 43 km maršrutą, kurio metu jie neturi nei progos gerai pailsėti, nei sočiai pavalgyti.

Nešikais dažniausiai dirba aukštai kalnuose įsikūrusių kaimelių gyventojai – kečua indėnai, šnekantys savo kalba. Jie buvo laikomi antrarūšiais dar inkų laikais, jau nekalbant apie ispanų kolonizacijos laikotarpį. Žmonės labai kuklūs, dažnai nedrįstantys pakelti akių ar užkalbinti turistų. Jeigu tik pasitaikys proga su jais šnektelėti, jokiais būdais nepraleiskite – jie gali papasakoti nepaprastai įdomių istorijų.

Kelionės pabaigoje mes surinkome arbatpinigių ir niūrūs jų veidai pralinksmėjo. Dažnai kelionių organizatoriai nesumoka jiems valstybės garantuojamos sumos, o pasiskųsti nėra kam, nes gresia prarasti darbą, kuris padeda jiems išlaikyti kaimuose likusias šeimynas.

J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.

J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.

Kitą šios istorijos pusę mes pažinome Ollantaytambo miestelyje. Beklaidžiodami siauromis dar inkų laikais statyto miestelio gatvėmis sutikome tris tradiciniais drabužiais pasipuošusias moteris, kurių kepurėse žydėjo gėlės. Mūsų gidas pranešė, kad jos norėtų mums padainuoti, jeigu sutiktume joms sumokėti nedidelę sumą. Žinoma sutikome, išklausėme dainas, ėmėme fotografuotis ir labai nustebome, kai jos iš ant nugaros kabančių ryšulių ėmė traukti savo kūdikius.

Dažniausiai šios moterys nemoka ispaniškai. Jos iš savo kaimelių nusileidžia ieškodamos maisto ir uždarbio, nes nešikais dirbantys jų vyrai keliaudami su vis kitomis inkų kelias žygiuojančiomis grupėmis neturi kada grįžti namo ir perduoti uždarbių šeimoms. Kai visi šeimos vyrai dirba, nebelieka kam pasirūpinti šeimai priklausančios žemės apdirbimu ir kitais ūkio darbais, todėl moterims tenka irgi leistis žemyn, į turistų lankomus miestelius ieškant maisto sau ir savo šeimoms. Taip turistų srautai ne tik suteikia galimybę vietiniams užsidirbti, bet keičia tradicinį jų gyvenimo būdą, skatina žmonių migraciją kartu sukeldami rimtas pasekmes miestelių bendruomenėms.

J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.

Ši problema nėra išskirtinai būdinga kelionei į Peru, ją galima rasti visur, kur žygiams kalnuose samdomi nešikai: Nepale, Kilimanžaro prieigose ar kitur. Todėl mes, keliautojai, turime būti atidūs mums padedantiems žmonėms.

Dažnai Nepale, ypač žygiuojant link Everesto bazinės stovyklos, kur tenka įveikti ir aukštas sniegu dengtas perėjas, nešikai – šerpai – dirba negaudami pakankamo maitinimo ir tinkamų poilsio sąlygų.

Mes padėti jiems galime atsakingai rinkdamiesi vietinius kelionių organizatorius, pasidomėję jų reputacija ir, kai tik yra galimybė, pasirinkdami atsakingo kelionių organizavimu garsėjančias kompanijas, net jeigu mums tai kainuos brangiau. Pigiausią produktą pirkdami galime būti beveik 100 proc. tikri, kad pagalbinis personalas ir gidai bus išnaudojami, o tai kelia rizikai ir pačiai kelionės kokybei.

Ieva Rutė, kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovė

Akimirkos iš kelionės po Peru: