Etiopijos Omo upės slėnis garsėja gentimis. Vienos jų gyvena sėslų gyvenimą ir užsiima žemdirbyste bei gyvulininkyste, kitos gi garsėja savo karingumu ir nuožmumu. Žiauriausiomis ir įspūdingiausiomis laikomos Mursi ir Surma gentys.

Jų vyrai dažniausiai kūną išpaišo įvairiausiais raštais, o vietoje drabužių dėvi kalašnikovą. Genties moterys puošiasi įmantriausiais papuošalais iš ragų, nagų, kriauklių bei kitokių gėrybių ir garsėja kūną ornamentų raštais puošiančiais randais bei apatinėje lūpoje styrančiomis molinėmis lėkštelėmis. Niekas šiandien nebežino kaip šis paprotys atsirado, tačiau šiandieniniams mursiams lėkštelė – grožio matas: kuo ji didesnė, tuo gražesne laikoma ją įsivėrusi moteris. Šios šimtmečiais medžiokle ir gyvulininkyste prasigyvenimą užsitikrinančios gentys atrado naują verslą – pinigų už fotografavimą kaulijimą iš turistų, apie tai ir pirmoji istorija.

Vos horizonte pasirodo keliautojų džipas, kaimelio gyventojai suklūsta, išsirikiuoja, o džipui sustojus prišoka su tokiu entuziazmu, kad išsigandę turistai bijo net langą atsidaryti, ką jau kalbėti apie lipimą iš automobilio. Jie tik žybsi fotoaparatais pro langų stiklą, o vietiniai pyksta – atvažiavo ir juos apiplėšinėja – už nuotraukas, matai, nesusimoka, kaip čia jau senokai įprasta.

Apsupę džipą vietiniai rėkia, reikalauja išlipti ir susimokėti. Kuo garsiau ir agresyviau jie rėkia, tuo labiau turistai, sėdintys džipe bijo. Įtampa auga, kol neapsikentę kaimelio gyventojai ima džipą siūbuoti ir pagaliais pro atvirus langus krapštyti turistus lauk, kaip sraigę iš kiauto.

Skamba kraupokai? Vienas priešais mus važiavęs vokiečių džipas mursių išsigando ir skubiai nurūko tolyn. Po tokių nuotykių, internete pasipila pasakos apie žiaurius laukinius vietos gyventojus, kurie nuogi, apsikarstę kalašnikovais, tik ir laukia, kol pavyks kokį baltąjį sutaršyti. Tokių išminties perlų prisiskaitę keliautojai įsibaimina ir važiuoja ten nebe žmonių, o „laukinių“ genčių žiūrėti. Ko ieško – tą randa, šitaip išankstiniais nusistatymais savo baimes maitindami ir vietinius supykina.

Mes baimių įsikalbėję nebuvome, puikai suvokėme kur važiuojame ir ko. Žinojome, kad už fotografavimą teks susimokėti, todėl atvažiavę drąsiai lipome iš džipų ir susiradome genties vyresnįjį. Jo garderobą sudarė per petį permestas audinio gabalas ir ant peties kabalduojantis šautuvas.

Etiopija kelione (311)

Kai žinai, kad šis grėsmingai atrodantis ginklas ne kas kitas, kaip šiuolaikinis vyriškumo ir statuso simbolis, baimės netrukus nebelieka. Susitarėme dėl fotografavimo taisyklių, o tada ėmėme pleškinti fotoaparatais. Su kiekvienu modeliu susitardavome kiek jam mokėsime, paprašydavome atsistoti taip, kaip mums reikia ir draugiškai mėgavomės fotosesija.

Pasitaiko, kad kai kurie genties nariai įkyriai prašydavosi nufotografuojami dar ir dar kartą vis reikalaudami papildomo pinigėlio, ar fotografuotis ir uždirbti pageidaudavo mūsų akiai nelabai įdomus veikėjas, tačiau viskas vyko gana sklandžiai. Mums norėdamas įtikti genties vadas iš lūšnelės ištraukė murzinas futbolininko trumpikes ir juokingą švarką, o fotosesija pamažu darėsi panaši į cirką

Susipratome, kad jau laikas judėti ir draugiškai išsiskyrėme. Sandėriu liko patenkintos abi pusės, o mes dviprasmiškų jausmų kamuojami išvažiavome.

Pirmosiomis kelionės į Etiopiją dienomis, kai dar nebuvome pakankamai artimai susidraugavę su savo gidu, važiuodami per kaimus ir miestelius, matėme minias žmonių. Žmonės čia vaikšto pėsčiomis po 30-40 ir daugiau kilometrų per dieną. Mes prašėme gido sustoti vietiniame turguje, norėjome pamatyti tikrą kaimelio gyvenimą, o gidas mūsų neklausė, aiškino, kad tai pavojinga ir ragino vairuotoją lėkti tolyn.

Bet mūsų noras, matyt, buvo didesnis nes viename tokiame miestelyje vienam iš mūsų džipų tiesiog nuleido padangą. Kol vairuotojai vargo su ratu, mes džiaugsmingai įsiliejome į savaitgalinio turgaus minią. Žmonės žiūrėjo į mus nustebę – jie tiesė mums rankas, ir mes jas spaudėme, spaudėme pagarbiai, taip, kaip mus mokino sostinėje Addis Abeboje. Žmonės tai pamatę dar labiau nustebdavo, šypsodavosi, tiesdavo mums savo vaikus, mielai fotografavosi ir, rodės, netikėjo savo akim. Supratome, kad turistai čia sustoja retai.

Kol mes turgelyje apžiūrinėjome prekes, mus apsupo minia vaikų. Mes žiūrime į juos, jie į mus, vieni kitiems šypsojomės, spaudėme rankas ir jokios įtampos, jokio pavojaus, kuriuo mus gąsdino gidas. Apžiūrėję turgų patraukėme į vietinį barą ragauti midaus. Vaikai, pamatę savo atvaizdus mūsų skaitmeninių fotoaparatų ekranėliuose vis prašėsi nufotografuojami, galėtų, rodės, suliptų per objektyvą į fotoaparato vidų.

Etiopija kelione (118)

Bare buvo tamsu – elektros ten nėra, o langus – vienintelį šviesos šaltinį – aplipo vaikai. Baro lankytojai išsižiojo pamatę būrį baltųjų sėdančių už stalo, ant kurio tuoj atsirado vietinės naminukės butelis. Etiopijoje dažniausiai geria midų, vietinių vadinamą „tež“, kurį jie gamina nuo seniausių laikų, jis būna 3 rūšių: silpnas, vidutinis ir stiprus – stiprus 2,4 ir 6 laipsnių, o naminukė visai rimta.

Stebėdami baro gyvenimą laukėme, kol vairuotojai sutvarkys džipą. Befotografuodama vaikus nepastebėjau, kaip viena iš mano keliautojų buvo įtraukta į diskusiją su vieninteliu angliškai mokėjusiu vaikinu. Jis buvo atvykęs iš Kenijos ir gan piktai klausė, ko mes čia atvažiavome.

Keliautoja aiškino, kad atvykome jų pažiūrėti, savęs parodyti, tuomet pasipylė kaltinimai, kad mes turtingi ir žiūrime į juos iš aukšto. Netikėtai užsimezgė gana įdomi diskusija apie darbą, pagarbą, vertybes ir turtus, ji ko gero, būtų užsitęsusi, bet džipo ratas buvo suremontuotas ir mums jau buvo laikas judėti tolyn.

Atsisveikinę išvažiavome, o kitą dieną mūsų gidas susijaudinęs iki ašarų puolė dėkoti, niekaip nesupratome už ką. Pasirodo – už tai, kad mes į to kaimo žmones žiūrėjome kaip į tokius pat žmones kaip ir mes. Pasirodo, kad kaimas, kuriame buvome sustoję – neliečiamųjų.

Etiopijoje gausu prietarų ir tam tikrų profesijų atstovai, dažniausiai kalviai ir puodžiai yra laikomi neliečiamaisiais, būtent tokiame kaime mes ir lankėmės. Prietaringieji etiopai negali išgyventi be jų paslaugų, nes jie vieninteliai geba pataisyti sugedusius metalinius įrankius ar pagaminti maisto gamybai ir kavos ceremonijoms naudojamus puodus, tačiau visuomenė juos išstumia, prisilietimas prie jų suteršia. Reikalingą suremontuoti įrankį jie tiesiog padeda ant priešais neliečiamojo namus ištiestos marškos. Po ja pakiša už remontą sumokamus pinigus. O mes, šiems neliečiamiesiems pagarbiai tiesėme rankas, nuoširdžiai su jais bendravome nerodydami jokios paniekos. Būtent tai iki ašarų sugraudino mūsų gidą.

Ieva Rutė, kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovė

Akimirkos iš kelionės po Etiopiją: