Mūsų kelionė per Peru, Boliviją ir Čilę ritosi į pabaigą. Mes jau beveik savaitę keliavome nenusakomo grožio Bolivijos Altiplano plynėmis, kol atvykome prie Bolivijos ir Čilės pasienyje stūksančio Licancaburo ugnikalnio. Nepaprasto grožio – taisyklingos ugnikalniams būdingos piramidės formos užgesęs milžinas žvelgė į mus iš už nenusakomos spalvos Žaliosios lagūnos. Nepaprastas grožis ir didybė vainikavo pažintį su Bolivijos altiplano stebuklais – flamingais išmargintomis lagūnomis ir tarsi iš Salvadoro Dali paveikslų nužengusias kalnais ir vėjo bei erozijos sukurtomis gamtos skulptūromis.

Nakvynės vietos buvo gana paprastos, kai kur gal net ir prastokos – patalynė akivaizdžiai nebuvo keičiama, tačiau visus nepatogumus atpirko mūsų gido, vairuotojų bei virėjos nuoširdumas ir geranoriškumas. Apgaubti jų rūpesčio pagaliau pasiekėme Čilės pasienį, kur mūsų laukė labiausiai civilizuota laikoma Pietų Amerikos valstybė.

Atsisveikinę su Žaliąja ir Baltąja lagūnomis privažiavome pasienio postą. Čia mus patikrino, išlydėjo iš Bolivijos, kur liko mums ilgai dar moję gidas ir džipų vairuotojai, o Čilės pusėje mus pasitiko žilas, įraudęs vyrukas, pranešęs, kad palydės mus į San Pedro de Atacama miestą.

Pasienio procedūrų neaprašinėsiu, nors, po šiai dienai nesuprantu, kam vienam iš kartu keliaujančių vyrukų prireikė į griežto karantino besilaikančią šalį marškinių kišenėje vežtis tris česnako skilteles, kai bet kokių sėklų ir augalinės bei gyvulinės kilmės produktų įvežimas į Čilę griežtai baudžiamas. Praėję pasienio procedūras, dezinfekavę batus, sulipome į mūsų laukiantį autobusą ir pasileidome žemyn.

Bolivijoje tvyrojusių dulkių neliko nė pėdsako, čia nuo pat pasienio posto žemyn driekėsi puikus asfaltuotas kelias. Autobusas labai stačiai leidosi žemyn. Nenuostabu, juk nuo maždaug 4 kilometrų aukštyje esančio pasienio posto turėjome nusileisti į 2,5 kilometro aukštį. Kvėpuoti darėsi pastebimai lengviau ir mes su džiaugsmu ėmėme dairytis aplinkui. Licancaburas iš Čilės pusės atrodė gerokai aukštesnis.

Bolivija (J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.)

Bolivija (J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.)

Tuomet prabilo gidas – pasveikino mus atvykusius į Čilę, kartas nuo karto keistai nusijuokdavo, ir nuolat pirštu badydavo į lentelę autobuso priekyje, kurioje buvo primenama nepamiršti arbatpinigių. Jo pasakojimas buvo nerišlus, keisti juoko priepuoliai dar labiau sustiprino įtarimą, kad vyrukas šiandien nemažai prisiragavęs savo taip giriamo čilietiško vyno. Jo elgesys ir nuolatinis priminimas apie arbatpinigius mums, ką tik atsisveikinusiems su nuoširdžiausiais Bolivijoje sutiktais žmonėmis, buvo tarsi lietus iš giedro dangaus. Atvykę įbrukome jo taip reikalaujamus arbatpinigius ir suskubome atsisveikinti.

Įsikūrę viešbutyje išskubėjome pasivaikščioti. San Pedro de Atacama – Atakamos dykumoje įsikūręs miestelis, iš kurio Čilės pietinių kraštų lankytojai keliauja žiūrėti gražiųjų dykumų ir Čilės spalvotųjų lagūnų. Miestelyje gausu kavinių ir barų, tačiau akivaizdžiai matosi, kad miestelis gyvena iš turistų. Barų ir kavinių padavėjai gana arogantiški, kainos milžiniškos, jaučiamas, kažkoks nemalonus godumas.

Galbūt, jeigu į šį miestelį būtume atvykę ne po kelionės Peru ir Bolivijoje – gerokai skurdesniuose kraštuose, kur gyvena atviresni ir nuoširdesni žmonės, mums tai neatrodytų taip atstumiančiai. Tačiau būtent San Pedro de Atacamoje mes pajutome ką reiškia, kai nuošalus miestelis sulaukia milžiniško turistų srauto ir patyrėme tikrą kultūrinį šoką, šoką nuo civilizacijos.

Mano patarimas – jeigu norite aplankyti Čilę ir Boliviją, geriau suplanuokite atskiras keliones. Čilę lankykite kartu su Argentina, Urugvajumi ir Paragvajumi. Boliviją derinkite su Peru ir kitomis skurdesnėmis Pietų Amerikos šalimis. O jeigu būtinai norite aplankyti jas visas vienos kelionės metu, Boliviją lankykite po to, kai pamatysite Atakamos dykumos grožybes, nes lankant atvirkščia tvarka jie nublanksta prieš Bolivijos altiplano stebuklus.

Bolivija (J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.)

Bolivija (J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.)

Vis dėlto kelionės į Čilę metu mes atradome ir tikrų perliukų. Kai organizavau šią kelionę kurios tikslu pirmiausiai buvo aplankyti Peru ir Boliviją, vienas iš pageidavimų buvo kelionės pabaigoje kelias dienas pailsėti pajūryje. Peržiūrėjusi įvairiausius pajūrio miestelius Peru, nusprendžiau poilsį perkelti į Čilę. Tačiau ir čia niekaip negalėjau rasti tinkamos poilsiui vietos, nes vakarinę Pietų Amerikos pakrantę skalauja šaltoji Humbolto srovė, nuo žemyno nusisukanti tik pačiuose Peru pietuose. Todėl nelabai gausu ten pajūrio kurortų, kuriuose būtų galima ramiai ir tingiai pailsėti.

Po ilgų paieškų aptikau mažytį miestelį Čilės centrinėje dalyje, dvi valandos automobiliu nuo Čilan miesto. Buchupureo – Čilės rojus banglentininkams – vieta tokia nedidelė, kad išvykstančius iš Santiago oro uoste mus apklausę turizmą Čilėje tyrinėjantys studentai tik gūžtelėjo pečiais, akivaizdžiai pirmą kartą tokį pavadinimą išgirdę. Čia vienas amerikietis banglentininkas, kuriam ta vietelė patiko, nusipirko žemės ir nusprendė įkurti vilą poilsiautojams. Vieta iš tiesų išskirtinė – nuostabus vandenynas, uolos, pakrantėje vandenynan įtekanti upė ir ant uolų palapinėse įsikūrę banglentininkai entuziastai.

Mes labai stebėjomės, kai autobusiukas dvi valandas vežė miškais ir remontuojamais žvyro keliukais, kol neprivažiavome mūsų nakvynės vietos – La Joya del Mar vilos. Aplinkui – miškai ir nedideli kaimeliai. Vienur kitur matyti sezoninės vilos, o kalno šlaite išsidėstęs gana prabangus vilų kompleksas su baseinu ir jacuzzi vonia po atviru dangum, iš kurių atsiveria vaizdas į vandenyną. Apačioje teka upė, kuri potvynio metu teka į žemyno pusę, o atoslūgio – į vandenyną.

Rytais galime stebėti žvejus, kurių valtelė upės vaga iriasi vandenyno link, o sužvejotas laimikis keliauja vilos virtuvėn. Vakare vilos šeimininkas suorganizavo iškylą arkliais – vietinių žmonių padedami ant arklių sėdo ir niekada jodinėti nedrįsę keliautojai, patyrę nepaprastą nuotykį.

Kitą dieną nusprendėme pasivaikščioti pakrante. Takeliais vinguriuojančiais tarp uolų, vandenyno pakrante ir palei ją besidriekiančiais laukais nukeliavome apie 12 kilometrų iki pat Cobquecura miestelio. Pakeliui matėme tiesiog ant uolų pastatytose palapinėse įsikūrusius banglentininkus, kurie čia atvyksta pasimėgauti vandenyno teikiamais malonumais, įspūdingų formų uolas ir jas užliejančias putojančias vandenyno bangas ištykšančias tūkstančiais purslų.

Lipome stačiam šlaite susodintu lauku ir ėjome vandenyno pakrante šalia ošiant galingam vandenynui. Grožėjomės ant uolų besišildančiais ruoniais ir jūrų liūtais, stebėjomės vandens stichijos galia. Cobquecura miestelyje suradome vietinį muziejų ir susipažinome su jo istorija, kurią mielai papasakojo malonus senolis.

Bolivija (J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.)

Bolivija (J.Kasperavičiūtės/Travel Planet nuotr.)

Parduotuvėje pasiklausinėję susiorganizavome taksi, kuri mus parvežė atgal į vilą. Mūsų poilsis buvo puikus – po labai įspūdingos, tačiau gan varginančios kelionės po Peru ir Boliviją atsigavome nuošaliame Čilės kaimelyje – toli nuo turistų ir miesto šurmulio, tiesiog idealioje vietoje pasislėpti nuo pasaulio.

Taip mažam kaimelyje atsirado turistų traukos objektas, perkantis šviežią žuvį ir kitas jūros gėrybes iš kasdien jūron valtele išplaukiančių žvejų, iš kaimelio žemdirbių perkantis čia užaugintas daržoves ir vaisius. Netoli yra Čilės vynų regionai, kur norintys gali susipažinti su Čilės vyndarystės tradicijomis ir paragauti vietinio vyno. Štai taip vieno banglenčių entuziasto dėka nuošaliam kaimeliui gyvenimas šiek tiek pagerėjo.

Ieva Rutė, kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovė