Birmos vakaruose, netoli sienos su Bangladešu ir Indija glūdi Čin provincija – vienas skurdžiausių Birmos regionų, kuriuose žmonėms dažnai tenka išgyventi iš 4 JAV dolerių per mėnesį. Čia gyvena įvairios gentys, dažniausiai vadinamos apibendrintu Čin genčių pavadinimu. Karinės chuntos valdymo laikotarpiu turistams buvo draudžiama čia patekti, tačiau dabar, gavus specialius leidimus galima atvykti į šiuos nuošalius kraštus. Čin gentys gyvena abipus sienos tiek Birmos, tiek Indijos teritorijoje ir abiejose pusėse gyvena panašiai sunkiai.

Lengviausiai pasiekiamos tos Čin gentys, iki kurių galima atplaukti upe iš Mrauk U – įspūdingomis šventyklomis garsėjančio miesto, kuriame kelioms dienoms buvome apsistoję ir mes. Buvau girdėjusi apie Čin genties papročius tatuiruoti moterims veidus, todėl nutarėme aplankyti keletą šiuo papročiu garsėjančių kaimų.

Dulkėtais keliais (mums net kaukes išdalino, kad nepaspringtume dulkėmis), atvykome prie upės, kur mūsų laukė siauros valtys aukštais kraštais. Susėdę į dvi valtis, patraukėme aukštyn upe. Pakeliui matėme daug mažų kaimelių, krūvas vandenyje mirkstančių vaikigalių ir buivolų.

Kelionė užtruko apie 2-3 valandas, kol pasiekėme pirmąjį kaimą. Jau pakrantėje mus pasitiko mažyčių moterėlių ir vaikų, glėbiuose ar už rankučių besivedančių mažylius, būrys. Mus pasitiko tarsi garbingiausius svečius, atvedė į kaimą, aprodė tradicinius jų namelius. Aplinkui zujo šunys, šmirinėjo šuns dydžio kiaulės. Teisingai pastebėjo bendrakeleivė – viskas čia atrodo miniatiūriška – tiek žmonės, tiek gyvuliai. Net nesitiki, kad taip galėtų būti.

Birma (G.Štaraitės/Travel Planet nuotr.)

Pakeliui sutikome bobulyčių tatuiruotais veidais delegaciją – dėl jų mes tiek toli ir atkeliavome. Moteriškės noriai fotografavosi, visų jų veidų tatuiruotės buvo panašios. Pasakojama, kad šis paprotys atsirado norint apsaugoti genties moteris nuo pagrobimo. Moteriškės pasakojo, kad jas tatuiruodavo sulaukusias devynerių metų. Pasakojo, kad procedūra užtrukdavo visą diena, kad baisiai skaudėjo, ypač, kai tatuiravo akių vokus. Kiekvienas veidų tatuiravimą praktikuojantis kaimas turi tik jam būdingą raštą, todėl galima atpažinti iš kokio kaimo kilusi moteriškė.

Mus palydėjo į kaimo mokyklą. Vietiniai vadina ją „Turistine mokykla“, nes sukurta ir išlaikoma ji beveik išimtinai tik iš keliautojų paliekamų aukų. Mokyklą įkūrė ir joje mokina vyrukas, kuriam pasisekė surasti rėmėją apmokėjusį jo mokslus. Mokykla įkurta pašiūrėje, joje matyti mianmarietiškais rašmenimis – burbuliukais – išmarginta rašymo lenta ir būrys įvairiausio amžiaus vaikų. Vieni mokyklinio amžiaus, kiti dar visai mažiukai. Panašu, kad vaikai mokyklon susirinko tik pamatę turistus ir sugulę ant suolų laukė dovanų.

Birma (G.Štaraitės/Travel Planet nuotr.)

Birma (G.Štaraitės/Travel Planet nuotr.)

Dovanų, aišku, turėjome, palikome mokyklai sąsiuvinių, pieštukų, flomasterių ir paaukojome 10 dolerių. Juokinga suma, bet kažkaip nebuvome pasiėmę daugiau. Tačiau, kad ir kokia kukli mūsų akimis pasirodė suma, matėm, kad vietiniams tai buvo didelė parama. Jie tuojau pat įrašė mus į mokyklos rėmėjų sąrašą ir pakvietė į kaimo susirinkimo vietą, čia moteriškės pavaišino mus kokosų pienu. Bendravome su kaimo gyventojais ir supratome, jog ir nedidelė mūsų auka, bet šio kaimo mokyklai ji labai svarbi. Visas kaimelis palydėjo mus iki valčių ir mojo iki pat mums išnykstant už upės vingio.

Kitas kaimelis, kurį aplankėme pakrantėje mūsų nepasitiko. Gido vedini nuėjome į kaimą, kuris buvo keistai ištuštėjęs. Paėję giliau išgirdome verksmus ir aimanas. Kaimas apraudojo vieną anapilin iškeliavusią senolę, vieną iš tatuiruotųjų moteriškių, kurių šiame kaime beliko vos kelios.

Mes susivokėme, kad jaunų moteriškių tatuiruotais veidais nematėme. Pasirodo valdžia uždraudė tatuiruoti mergaites, todėl liko tik tos, kurias ištatuiravo kažkada, kai jos pačios dar buvo mažos. Taip išmiršta moterys tatuiruotais veidais. Išmirus joms, graudu ir pagalvoti, vargu ar kokie turistai iki čia beatplauks.

Juk nesugaiši 6 valandų brangaus kelionės į Birmą (Mianmarą) laiko vien tam, kad aplankytum kaimo, kuriame kadaise gyveno moteriškės tatuiruotais veidais mokyklą. Taip ta nedidelė galimybė padėti savo kaimo vaikams gauti nors minimalų išsilavinimą pamažu dingsta tolumoje, kaip nutolstanti turistų valtis.

Ieva Rutė, kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovė

Akimirkos iš kelionės po Birmos (Mianmaro):