Praėjusiais metais Tailandą aplankė apie 10 tūkst. lietuvių turistų. Ši egzotinė pietryčių Azijos valstybė tampa vis pasiekiamesnė ir populiaresnė tarp lietuvių keliautojų, norinčių praleisti atostogas ten, kur visada šilta, tačiau Justas Vaidogas į šią šalį žvelgia kitokiu žvilgsniu.

Jaunuolis, po studijų Jungtinėje Karalystėje kone tuščiomis kišenėmis „aklai“ išvyko į Vietnamą, įvairiais būdais uždarbiaudamas ir savanoriaudamas sugebėjo pamažu priprasti prie gyvenimo pietryčių Azijoje, o šiuo metu yra apsistojęs Tailande, kur dirba mokykloje anglų kalbos mokytoju.

Justas portalui „Kvepia Kelionėm“ papasakojo apie tai, kodėl išsiruošė ir kokiomis sąlygomis išvyko į savo gyvenimo kelionę, kokias valstybes aplankė. Taip pat – apie keliaujant patirtus džiaugsmus ir vargus, egzotinėse šalyse tykančius pavojus, labiausiai patikusią aplankytą vietą ir apie kitas su savotiška „odisėja“ susijusias įdomybes.

– Papasakok skaitytojams šiek tiek apie save. Iš kur esi kilęs, kaip iki išvykimo klostėsi tavo gyvenimas ir kada atradai aistrą kelionėms? – „Kvepia Kelionėm“ paklausė Justo.
– Esu Justas Vaidogas, šiame pasaulyje kojomis žemę minantis jau daugiau nei 22 metus. Gimiau ir užaugau visai šalia Kauno, devintame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste – Jonavoje. Gimtajame mieste baigiau Jeronimo Ralio gimnaziją, o po mokyklos išvykau į Jungtinę Karalystę studijuoti milijoninio Birmingamo miesto universitete. Trejus metus studijavau filmų technologijas ir vizualinius efektus bei įgijau bakalauro diplomą.

Vietnamas | Justo Vaidogo nuotr.

Vietnamas | Justo Vaidogo nuotr.

Įgijęs išsilavinimą stačia galva nepuoliau ieškoti laimės kino industrijoje, o praėjus vos keletui dienų nuo diplomų įteikimo, išvykau į Ispanijai priklausančias Kanarų salas, apsistojau Tenerifėje. Saloje praleidau tris nuostabius ir velniškai karštus vasaros mėnesius, per kuriuos sutikau daug nuostabių žmonių bei susipažinau su vienu didžiausiu gyvenimo malonumų tapusiu banglenčių sportu. Dar iki išvykos apie šį sportą buvau daug girdėjęs ir skaitęs, tačiau „pačiupinėjęs“ jį savo rankomis – įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.

Tenerifėje turėjau garbės praktikuotis su patyrusiais šio sporto entuziastais ir instruktoriais. Mainais už suteiktas žinias ir galimybes turėjau atiduoti ir šiek tiek savęs: kūriau banglentininkų klubui reklaminius filmukus, rūpinausi jų socialiniais tinklais, atlikau fotografo funkcijas bei kitaip aktyviai prisidėjau prie klubo veiklos.

Šie trys mėnesiai, ko gero, buvo vieni įspūdingiausių mano gyvenime, na, o po jų laukė neatrastas ir tolimas Vietnamas, į kurį išvykau tiesiai iš Tenerifės. Prieš kelionę nebuvau grįžęs nei į Jungtinę Karalystę, nei į Lietuvą, kurioje gyvena mano šeima. O šiaip mano kelionė tęsiasi jau galima sakyti 4 metus, kadangi nuo 2013 metų į Lietuvą buvau grįžęs tik keletą kartų labai trumpam laiko tarpui.

– Ar dažnai tenka keliauti ir kokiais tikslais tai įprastai darai?
 Iš tiesų keliauti norėjau visą savo gyvenimą. Tiesa, norėjau keliauti ne skraidydamas pirmąja klase ir gyvendamas 5 žvaigždučių viešbučiuose, o į pasaulį žengti liejant prakaitą, mokantis išgyventi be didelių finansinių sąnaudų, statant save į paprasto vidutinės klasės vietinio, valstybės, kurioje tuo metu lankausi, gyventojo vietą. Tiesiog norėjau pažinti save, pagyventi ištrūkus iš komforto zonos ir pažinti tolimiausius savo asmenybės kampelius. Būtent tai šiuo metu man ir pavyksta daryti.

Dar būdamas paauglys mėgau ištrūkti į žmonių retai lankomus gamtos kampelius, pabūti kartu su savimi. Kadangi nesu kilęs iš turtingos šeimos, vaikystėje gyvenau įprastai, kaip ir didžioji dalis mano bendraamžių, o tolimiausia vieta, kur galėjau nuvykti savarankiškai, buvo Kaunas.

Galbūt keista, bet pamenu, kad vaikystėje man šis miestas atrodė labai egzotiškas ir modernus, neįprastas. Tada atrodė nėra nieko geriau nei draugų kompaniją vežančio autobuso sustojimas šalia Kauno „Akropolio“ prekybos centro ir jame laukiančios picos bei naujausi filmai. Kas galėtų būti geriau? O dabar tenka pakeliauti šiek tiek tolėliau…

Iš tikrųjų tiek mano požiūris, tiek galimybės išvykti pasikeitė, kai pradėjau studijuoti bei dirbti Anglijoje. Suderinti studijas ir darbą pradžioje buvo nelengva, neretai teko dirbti naktimis, keliauti į universitetą pamiegojus vos keletą valandų. Tačiau buvau laimingas, propagavau savo pačio susikurtą nepriklausomą gyvenimo būdą. Praėjus keletui mėnesių supratau, kad galiu sau leisti daugiau nei susimokėti būsto nuomą ir sočiai pavalgyti. Ir ne tiek finansine, kiek pačio požiūrio prasme. Nuo tada mano kelionės padažnėjo ir tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

– Kokias šalis esi aplankęs?
– Per trejus studijų metus, be Anglijos, teko mėgautis Portugalijos ir Tenerifės saule bei žydrais Atlanto vandenimis. Taip pat grožėtis Airijos kraštovaizdžiu bei lankytis politinėje Europos sostinėje Belgijoje. Keliauti galėjau ir dažniau, tačiau stengiausi būti kuo įmanoma geresniu studentu. Šis mano sprendimas pasiteisino, kadangi universitetą pavyko baigti gerais rezultatais.

Tenerifė | Justo Vaidogo nuotr.

Tenerifė | Justo Vaidogo nuotr.

Po Tenerifės išvykau į pietryčių Aziją, į Vietnamą, nors ten vykau realiai neturėdamas jokio konkretaus tikslo, ir tik nuvykęs sprendžiau gyvenamosios vietos ir kitus svarbius klausimus. Per laiką praleistą Azijoje taip pat teko lankytis Malaizijoje, Indonezijoje, o šiuo metu gyvenu ir dirbu Tailande. Taip pat turėjau įsimintiną kelionę į Islandiją, kurioje keliavome pėsčiomis bei gyvenome palapinėse pačiose gražiausiose salos vietose.

Vaizdas iš palapinės | Justo Vaidogo nuotr.

Vaizdas iš palapinės | Justo Vaidogo nuotr.

– Kas tave paskatino leistis į tokią, galima sakyti, avantiūrą? Kaip nusprendei, kad būtent dabar yra pats metas ieškoti nuotykių pietryčių Azijoje?
– Na, aš esu gana paprastas žmogus, mėgstu būti laisvas bei nepriklausomas, ir, tiesiog, myliu gyvenimą. Tiesą sakant per daug šios kelionės neplanavau. Paprasčiausiai jaučiu, kad dar per anksti įleisti šaknis vienoje vietoje. Net nežinau ar kada nors išvis ateis tokia diena. Bet „niekada nesakyk „niekada“.

Kodėl būtent pietryčių Azija? Tikriausiai todėl, kad prieš atvykstant, apie šį pasaulio kampelį žinojau lygiai… nieko.

– Visą viešnagės pietryčių Azijos valstybėse laiką leidi vienas?
– Atvykau vienas, bet keliaudamas čia niekada nesijauti vienas ar vienišas. Na, nebent pats nusprendi nuo visų atsiriboti. Begalė žmonių norinčių tave pažinti, begalė nuostabių bei įsimintinų žmonių, kurie žengia tuo pačiu keliu, įveikinėja tuos pačius iššūkius… Bet šiaip praktiškai visada iš taško A į tašką B pajudu vienas, savo ritmu, pagal savo finansines galimybes. Na, o kelionės metu tenka sutikti ir pakeliauti su įvairaus plauko žmonėmis.

– Ar nebuvo baisu taip staiga išlįsti iš komforto zonos, išvykti neturint stipraus finansinio pagrindo?
– Žinoma, kad buvo šiek tiek neramu. Visgi nuvykau į kitą pasaulio kraštą su 150 eurų kišenėje ir be jokio aiškaus plano. Prieš išvykstant pabandžiau surinkti šiek tiek lėšų savo kelionėms iš draugų ir pažįstamų, padedamas „Go fund me“ internetinės kampanijos. Nors ir tesurinkau vos keliasdešimt eurų, esu nepaprastai dėkingas tiems, kurie padėjo. Jų dosnumo dėka galėjau prasimaitinti kone dvi savaites, kol ieškojau savanoriavimo vietos Vietname.

– Kaip sekėsi prisijaukinti tą egzotišką aplinką? Ar išvykus pasikeitė tavo gyvenimo būdas?
 Kalbant apie gyvenimo būdą, teko adaptuotis prie visiškai naujos kultūros, prastai organizuoto, bet vietiniams daug priimtinesnio gyvenimo ritmo. Nors dažnai kišenėje neturėjau nei cento, buvo nuostabu gyventi čia ir dabar. Beje, keliaudamas po pietryčių Aziją nejučia tapau vegetaru ir jau apie pusę metų nevalgau mėsos.

– Kokia įdomia veikla teko užsiimti kelionių metu? Galbūt ragavai itin neįprastų patiekalų ar išbandei itin ekstremalių pramogų?
– Kelionių metu jau teko ragauti žiogų bei varlių. Esu sulaukęs nemažai pasiūlymų valgyti šunienos, kas Lietuvoje ar Europoje yra nepriimtina, bet, deja, yra ganėtinai populiaru šiaurės Vietname.

Sakyčiau viena ekstremaliausių pramogų yra paprasčiausiai važiuoti motoroleriu užkimštomis Vietnamo didmiesčių gatvėmis, nes niekur kitur nesu matęs tiek daug motorolerių vienoje vietoje. Sėdėdamas ant dviračio žirgo jautiesi tarsi kiekviena tavo kelionė gali būti paskutinė.

Vietnamas | Justo Vaidogo nuotr.

Vietnamas | Justo Vaidogo nuotr.

– Patiekalas, kurį būtina paragauti?
– Maistas Azijoje apskritai yra nuostabus, kadangi čia jums siūlo neapsakomą gausybę skirtingų patiekalų. Būtina paragauti… lipnius ryžius su mango vaisiaus gabalėliais!

– Kur paprastai apsistoji keliaudamas?
– Dažniausiai apsistoju pas vietinius gyventojus, padėdamas jiems buityje, ir už tai gaudamas maistą bei pastogę. Manau tai yra geriausias būdas pamatyti šalį vietinio akimis ir įgyti naujos gyvenimiškos patirties. Kartais apsistoju hosteliuose. Žodžiu, sukuosi taip, kaip tuo metu yra parankiausia. O šiuo metu nuomojuosi kambarį Tailande, Lopburi mieste, kuriame ir darbuojuosi.

– Kokius išskirtum esminius tavo aplankytų šalių gyventojų ir lietuvių, europiečių kultūrinius skirtumus?
 Mano asmeninė subjektyvi išvada: kuo piečiau, tuo žmonės laimingesni. Neįtikėtina kaip oras daro įtaką mūsų nuotaikai, gyvenimo kokybei. Netgi muzika – nuo norvegiško „metalo“ iki ispaniškos „salsos“ ir afrikietiškos „djembe“ muzikos ritmų. Matote kur linkstu?

Tiesiog atrodo, kad kai oras geresnis, tai ir žmonės labiau atsipalaidavę. Dėl to atsipalaidavimo nei kiek nestebina ir faktas, kad čia žmonės uždirba mažiau, o pastarasis veiksnys lemia žemesnį ekonomikos lygį. Tuo tarpu šiauriau žmonės, atrodo, tik „daro“ pinigus, ir „stumdo“ hantelius sporto salėje, bet pamiršta pasidžiaugti tikruoju gyvenimu.

Vietnamas | Justo Vaidogo nuotr.

Vietnamas | Justo Vaidogo nuotr.

– Kalbame apie pramogas, maistą, gyvenamąją vietą, tad tikriausiai skaitytojams kyla klausimas – kaip už visus šiuos patogumus susimoki? Ne paslaptis, kad jaunus žmones įprastai kankina mintis, jog išvykę į užsienį neturės kaip užsidirbti pragyvenimui, o dirbant Lietuvoje – nebus kada leistis į keliones. Gal gali nuraminti tokius žmones? Kaip užsidirbi pats?
– Pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis čia ilgą laiką buvo darbas internetu, montuojant vaizdo įrašus ir taip padedant smulkiajam verslui, kuris į mane kreipiasi. Tiesa klientų surasti yra ganėtinai sunku, todėl didelių pinigų iš to uždirbti nepavyksta. Turėti pajamų vien tik iš šio darbo pakankamai rizikinga, todėl visada stengiuosi užsidirbti papildomai.

Anksčiau teko dirbti anglų kalbos mokytoju pradinėje mokykloje Vietname, o šiuo metu juo dirbu mokykloje Tailande.

Buvo metas, kai keletą mėnesių neturėjau jokių pajamų, baigėsi pinigai, todėl teko šiek tiek pasiskolinti. Kadangi, kaip minėjau, išvykau per daug neplanavęs, su 150 eurų kišenėje, teko gerai pasukti galvą, sprendžiant kaip užsidirbti. Tačiau kelionės dėl to ir yra tokios vertingos. Tik sudeginęs visus laivus ir neturėdamas kuo išplaukti surasi savyje stiprybės išgyventi negyvenamoje saloje.

Šalia darbų, per pastaruosius metus man teko savanoriauti padedant statyti bambukinius namelius Malaizijos džiunglėse, dekoruoti hostelių bei privačių namų sienas bei kurti reklaminius vaizdo įrašus. Apskritai savanoriauti teko gal 8 skirtingose vietose. Tiem, kas ieško savanoriavimo arba darbo užsienyje, rekomenduoju apsilankyti portale „Work Away“, kuris, mano galva, yra geriausia interneto svetainė, siekiant susirasti darbą mainais į apgyvendinimą bei laikinų globėjų suteikiamą patirtį.

Taip pat esu sukūręs ir pamažu savo sukurtais filmukais bei nuotraukomis pildau savo internetinį puslapį „Justasvaidogas.com“, kuriame galite pamatyti  ir nemažai mano kelionių akimirkų. Galbūt ateityje potencialūs darbdaviai pamatys ką sugebu ir pavyks užsidirbti šiek tiek daugiau.

– Kad jau paminėjai Tailandą, papasakok kaip atvykai į šią šalį. Kokiame mieste dabar esi apsistojęs?
 Į Tailandą atvykau pakeleivingais automobiliais ir… pėsčias. Tiesa, ne tiesiai iš Vietnamo, o iš Malaizijos, kur paskutiniu metu leidau savo gyvenimo dienas. Savo kelionę pradėjau Penang saloje, iš kurios savo kojomis ėjau iki artimiausios automagistralės. Vėliau iki Tailando sienos pavyko nukeliauti pakeleivingais automobiliais. Vėlgi pėsčias perėjau Malaizijos – Tailando sieną, kur vėl pavyko susistabdyti pakeleivingą automobilį. Kadangi jau temo, nuo pirmojo didesnio miesto iki Krabi miesto važiavau autobusu. Taip kone per parą man pavyko įveikti apie 500 kilometrų. Daugiau nei savaitę pagyvenęs Krabi mieste vienai dienai nuvykau į Bankoką, o iš jo atkeliavau į miestelį, kuriame dabar ir gyvenu – Lopburi.

– Įsimintiniausias miestas, kurią prisiminus užplūsta maloniausios emocijos?
– Iš miestų išskirčiau Malaizijos Penang saloje esantį George Town’ą. Labai gražus, nedidelis ir atsipalaidavęs miestas, pilnas nuostabių gyventojų. O jau maistas… Ne veltui Penang yra Malaizijos maisto sostinė!

Kelionėse tenka pasivažinėti įvairiomis transporto priemonėmis. Neišimtis ir Malaizija | Justo Vaidogo nuotr.

Kelionėse tenka pasivažinėti įvairiomis transporto priemonėmis. Ne išimtis ir Malaizija | Justo Vaidogo nuotr.

– Keliaujant tikriausiai patyrei ne vieną labai linksmą arba stresinę situaciją. Gal gali papasakoti apie linksmiausią kelionės metu nutikusį įvykį ir apie tai, ko daugiau nenorėtum patirti?
 Ko tikrai nebenorėčiau, tai susirgti tropine liga, keliaujant 15 valandų trunkančiu autobuso tranzitu. Karštligė, sloga, ašarojančios akys, didelis bagažas bei tikrai ne per daug supratingi autobuso vairuotojai. Tikrai nenorėčiau prisiminti.

Tuo tarpu linksmiausių įvykių tiesiog per daug. Mokyti vaikus, čiuožti banglente Balio saloje, žygiuoti per tropines džiungles su gerų draugų būriu, maudytis kriokliuose, pajausti tą neapsakomą laisvę vairuojant motorolerį ir mėgaujantis gamta… Visko tiesiog per daug, kad išrinkčiau vieną konkretų įvykį. 

– Su kokiais iššūkiais susiduria keliautojas pietryčių Azijos valstybėse?
 Didžiausias iššūkis ko gero yra tropinės ir kitokios čia užklupti galinčios ligos. Būtina kiek galima labiau saugotis uodų, kurių kai kurios rūšys gali pernešti Dangės karštligę ar net maliariją. Savaime suprantama, kad čia dažnai būna labai karšta ir drėgna, todėl žmonėms mėgstantiems vėsą pritapti ko gero bus sudėtinga. Iš tiesų iššūkių nėra tiek daug kiek gali atrodyti. Viskas priklauso nuo individo ir asmeninės motyvacijos.

– Ar „sėdėjimas ant lagaminų“ tavęs nevargina?
 Tikrai ne, kadangi neturiu jokių lagaminų, o amunicijos daug nereikia. Paradoksalu, bet su laiku mano kuprinė darosi vis mažesnė. Keliaudamas supranti, kad viskas ko tau realiai reikia yra keli rūbų komplektai, telefonas, pasas ir piniginė. Mano atveju į būtinų daiktų sąrašą įeina ir nešiojamas kompiuteris, kadangi be jo negalėčiau dirbti internetu. Visą kitą, prireikus, galima įsigyti kelyje.

Iš kuprinės dydžio galima nesunkiai atskirti žmogų, kuris kelyje praleido didelį laiko tarpą ir tą, kuris atkeliavo savaitei ar kelioms apsižvalgyti. Ironiška, bet kuo trumpesniam laikui žmonės atvyksta, tuo jų lagaminai paprastai didesni.

Tiesa, net ir keliaujant su kuprine, apie tokį dalyką kaip nuovargis primena 10 ir daugiau valandų trukmės kelionės autobusu. Bet tai yra tas blogis, kuris šiuo atveju yra būtinas. Priprantama.

Tenerifė | Justo Vaidogo nuotr.

Tenerifė | Justo Vaidogo nuotr.

– Ar turi savo svajonių valstybę?
 Konkrečios svajonių valstybės neturiu, bet europiečiams rekomenduočiau aplankyti Kanarų salas. Rojus.

– Kas toliau: Afrika, Pietų Amerika, Australija?
– Šiuo metu darbuojuosi Tailande, kur apsistojau bent jau iki rugsėjo mėnesio galo. Taigi keturi mėnesiai nusimato ramesni. Vėliau ketinu aplankyti Himalajus, tačiau toli į ateitį stengiuosi neplanuoti. Viskas bet kada gali pasikeisti.

– Ko galėtum palinkėti „Kvepia Kelionėm“ skaitytojams, kurie galbūt turi panašių siekių, tačiau bijo palikti įprastą gyvenimo ritmą ir leistis į nuotykius?
 Nenoriu išgąsdinti, bet ilgalaikės kelionės nėra kiekvienam. Tai toli gražu nėra ramios atostogos viešbutyje prie baseino. Gali skaudėti, gali nebūti kam išsipasakoti. Niekada nežinai ką tau pasiūlys pasaulis, kuris kartais gali būti ir žiaurus. Natūralu, kad bijoti yra ko. Tačiau ta baimė panaši į jaudulį prieš lipant į sceną. Kai užuolaidos atsiveria ir šou prasideda – baimė staiga išgaruoja. Sunkiausias yra pirmas žingsnis, o vėliau viskas pradeda tekėti sava vaga.

Tokios kelionės, kai keliauji vienas, toli nuo savo gimtosios šalies, toli nuo savo žemyno, yra nepakartojama patirtis, apie kurią neperskaitysite jokioje knygoje, nepamatysite jokiame filme.

Kaip, kad skamba sena auksinė mintis: „Geriau gailėtis dėl to ką padarei, negu to, ko nepadarei“.

– Kuo tau kvepia kelionės?
– 
Kelionės man kvepia, galbūt nuskambės keistai, bet problemomis. Tačiau tos problemos man kvepia skaniai. Sprendimų ieškojimas visada išmoko pažinti save ir augti kaip asmenybei.

Paties Justo užfiksuotos kelionių akimirkos: