Pigių skrydžių bendrovė „Ryannair“ vykdo tiesioginius reisus iš Kauno į Edinburgą, o aš nugriebiau bilietus į abi puses vos už 70 eurų. Žinoma, palyginus su kelionių šalies viduje kainomis, čia tik trupiniai.

Jau vien kelionė iš oro uosto į miesto centrą kainavo 4,5 svaro (6,25 Eur). Traukinių bilietai taip pat nepigūs: kai kurių kainos siekia ir 30 svarų (41,7 Eur).

Mano pirma stotelė – Edinburgas kiek primena Vilnių: miestai panašūs gyventojų skaičiumi (Edinburge jų priskaičiuojama 492 tūkst.), sostinės statusu, pilies egzistavimu, puikiai derančiais senoviniais bei moderniais pastatais.

Daugiausiai turistų miestas sulaukia vasaros pabaigoje, kuomet vyksta tarptautinis Edinburgo festivalis. Tačiau aš keliavau spalio antroje pusėje, kai vietiniai jau skaptavo moliūgus bei ruošėsi Helovino šventei.

Tai yra ypatinga šventė šiurpiausio titulą turinčiam miestui. Išsidažęs veidus ir pasisiuvęs įvairiausius kostiumus jaunimas gąsdina praeivius ir kviečia į renginius baisiausią metų naktį.

Gidai turistams nuolat siūlo daugybę siaubo ekskursijų, kuriose supažindina su tamsiąja Edinburgo istorijos puse.

Tačiau aš šitas pramogas palieku kitiems, o pats leidžiuosi į Calton kalną, iš kur atsiveria visa miesto panorama. Tai yra vienas smagiausių mano ritualų, atvykus į naują didesnį miestą.

Dievinu vietas, kur, atrodo, akys nebegali aprėpti viso atsiveriančio vaizdo. O jeigu tai dar naktis su milijonu švieselių…

Vietiniai mėgsta vadinti Edinburgą miestu ant septynių kalvų. Nors kai kurios kalvos yra ne pačiame mieste, o šiek tiek už jo ribų, negalima priekaištauti škotams dėl jų noro lygintis su kitais septynių kalvų miestais, pavyzdžiui, Roma ir Lisabona.

Nuo Calton kalno matosi ir didingai atrodantis Artūro sostas (angl. Arthur’s Seat). Tai – 251 metro aukščio negyvas ugnikalnis, esantis visai šalia miesto centro.

Miestą iš viršaus galima apžvelgti ir nusprendus aplankyti populiariausią turistų vietą – Edinburgo pilį.

Edinburgas – miestas iš pasakų ir Hario Poterio istorijų

Apie Edinburgą gražiu žodžiu atsiliepia ir pusę metų čia gyvenęs bei Karališkoje muzikos ir dramos akademijoje studijavęs dainininkas Vaidas Baumila.

„Edinburgas žavus savo senamiesčiu. Siauromis gatvelėmis, pasakos jausmo dvelksmu ir viduramžiška dvasia.

Vaikštant Princų gatve atsiveria nepakartojamas vaizdas į Edinburgo pilį ir tai vaizdas, kurį atsiminsiu visą savo gyvenimą, – 15min.lt teigė atlikėjas. – A, ir Haris Poteris. Reikia paminėti Harį Poterį. J.K. Rowling sėmėsi nemažai idėjų savo istorijoms apie burtininką būtent iš Edinburgo senamiesčio.“

Išties J.K. Rowling šiuo metu ir gyvena Edinburge, o vienoje šio miesto kavinėje ji parašė savo pirmąją knygą apie Harį Poterį.

Kaip jau minėjo V.Baumila, labiausiai Edinburge žavi netikėti atradimai, kuriuos gali rasti nuklydęs į vieną ar kitą siauresnę gatvelę.

Vienoje gali slypėti didžiulis kiemas su įrengtais vietinių pamėgtais barais, vadinamais pub’ais.

Kitame skersgatvyje gali užtikti istorijomis perpintą rašytojų muziejų, kurio paprastas prašalaitis taip lengvai ir nerastų. Žinoma, daugiau tokių siaurų ir paslaptingų gatvelių yra senamiestyje, o dar tiksliau – Karališkojoje mylioje (angl. Royal mile).

Tai – pagrindinė ir seniausia Edinburgo gatvė, jungianti pilį bei Holyroodo rūmus.

Anksčiau gyventi joje buvo didžiulė garbė. Kodėl? Priežastis gana žemiška.

Tuomet, kai kūrėsi miestas pirmieji namai buvo pastatyti šioje gatvėje, kuri taip pat yra ant kalvos.

Tais laikais kanalizacijos nebuvo, tad visą naktipuodžių turinį tekdavo pilti tiesiai į gatvę, o kaip žinia upės į kalnus neteka…

Sutapimas ar ne, bet įsikūriau būtent šioje gatvėje. Tiesa, išlaidauti neteko – už naktį hostelyje sumokėjau vos 12 svarų.

Regbis populiarumu lenkia net futbolą

Kitos dienos rytą autobusu judu į didžiausią Škotijos miestą Glazgą. Vos iškėlęs koją iš autobuso, kuriame viso kelio metu galėjau džiaugtis bevieliu internetu, suprantu, kad Glazgas yra visiškai kitoks miestas nei Edinburgas, nepaisant to, jog juos skiria vos 75 mylios.

Ant kiekvieno kampo daugybė garsiausių tarptautinių prekinių ženklų – „McDonald’s“, „Starbucks“, „Pizza Hut“, „Burger King“, „KFC“, „Sub Way“ ir kt.

Prabangūs restoranai, viešbučiai, milžiniškas devynių aukštų bei daugiau kaip 4,3 tūkst. žmonių talpinantis kino teatras su 18 salių. Po viešnagės Edinburge, galėtum pamanyti, kad atsidūrei sostinėje, tik ne istorinėje, bet komercinėje.

Šiaip neturiu didelio malonumo vaikščioti po kapinės, bet Glazge jos kitokios. Kalbu apie pagrindines miesto kapines, atsiradusias dar Viktorijos laikais 1832 metais.

Iš pirmo žvilgsnio tai kapinės kaip kapinės, tik įsikūrusios ant gana aukšto kalno. Vietoj takelių čia yra beveik gatvės ir skersgatviai, ratu vinguriuojantys į kalno viršūnę, o vietoj daugelio kapų – namukai, kriptos bei statulos.

Čia palaidota apie 50 tūkst. žmonių. Šalia stūkso ir didžiausias miesto pasididžiavimas – gotikinė Glazgo katedra.

Į katedros vidų neįėjau, tad pasuku ieškoti kokio nors didesnio baro. Ne, alaus dar spėsiu paragauti. Kaip tik mano vizito Glazge metu Škotijos nacionalinė regbio rinktinė pasaulio čempionate varžėsi su australais.

Škotai dėl šios sporto šakos yra pametę galvas. Tai yra sportas, numeris vienas, lenkiantis net futbolą. Įkišu nosį į vieną barą, kur ištikimiausi sirgaliai kaip silkės skardinėje susigrūdę ir laukia mačo pradžios.

Kad lengviau būtų įsivaizduoti, tiesiog prisiminkite, kas 2011 metais darėsi Lietuvoje, kuomet organizavome Europos čempionatą. Šiemet regbio taurės turnyrą rengia kaip tik Didžioji Britanija, tad susidomėjimas juo dar labiau išaugo.

Prisipažinsiu, regbio taisyklės – per kietas riešutėlis man, tačiau iš aidinčių plojimų ar gilių atodūsių lengva suprasti, kam geriau sekasi.

Tądien sėkmė nusišypsojo Australijos komandai, kuri per plauką eliminavo škotus iš tolimesnių kovų. Pergalės šokių kartu pašokti neišėjo, bet guosti jų taip pat neteko. Atrodė, kad patys vietiniai ne itin tikėjo pergale.

Glazge ketinau pasilikti dvi naktis, tačiau nusprendžiau sutrumpinti savo viešnagę čia bei traukti į šiaurę, kur slypi tikrasis Škotijos veidas. Apie tai – kitame įraše.