Bromo ugnikalnis buvo tai, dėl ko atvažiavau į Javą. Jau ne kartą esu patyrusi, kad kai daug tikiesi, tai mažai „gaunasi“, bet šį kartą buvo ne tas kartas, valio!

Prisižiūrėjau nuotraukų internete, turėjau vaizdą galvoje, kurį norėjau pamatyti, ir iškeliavau. M… Tas fainas jauduliukas viduje… Bromo ugnikalnį apeiti norėjau savarankiškai, t.y. be jokių gidų, kurie po svarbiausias vietas pavežioja „greituoju“ būdu. Aš niekur neskubu, noriu pasivaikščioti ir pasimėgauti vaizdais. Savarankiškai, tai nereiškia vienai, todėl iki šiol negaliu atsidžiaugti, kad pakeliui sutikau bendrakeleivę, kuri irgi traukė tuo pačiu maršrutu. Susikooperavome, pasinagrinėjome kaip kas ir pajudėjome. Ir prasidėjo nuotykiai…

Svečių namai: kambarys paprastas, lovos yra, WC yra, vanduo yra, tiesa, šaltas, gal vėliau bus ir šiltas, pagalvojom. Elektra atjungta, bet 17 val. įjungs (Indonezijoje daug kur taip taupo atokesnėse vietose). Išėjome apsidairyti ir pavakarieniauti. Grįžtam, elektra yra, bet nėra vandens apskritai jokio. „Menedžeris“ sako, kad už 10 min. bus. Praėjo valanda, kita, „menedžeris“ „patikslino“, kad vanduo bus apie 1 val. nakties (keistas laikas, pamaniau, čia su pilnatim gal kažkaip susiję?).

Na ką gi padarysi, ryt anksti keltis, reikia eiti miegoti. Kambaryje temperatūra tokia, kaip Lietuvoje šildymo sezono metu, tik šildymas išjungtas. Būtų gerai susišildyti karštame duše, bet gi ups, nėra net ir šalto vandens! Apsirengiau ilgas kelnes, bliuzoną ir nuėjau miegoti. Kitą rytą atsikėlus trekkinti, vandens vis dar nebuvo. Ant drabužių, su kuriais miegojau, apsirengiau daugiau drabužių, su paskutiniu vandeniu nuleidome WC ir iškeliavome pasitikti saulės.

Vaikščioti po Bromo nusprendėme, žinoma, nemokėdamos pinigų. Tą galimą padaryti einant ne per pagrindinį įėjimą, o per vieną iš keliukų miestelyje. „Prisigooglinome“ internete, kaip tą keliuką rasti ir pirmyn. Labai juokinga, kad prie įėjimo į tą keliuką yra ženklas, kuris sako, kad negalima čia eiti be bilieto, reikia bilietą nusipirkti prie pagrindinio įėjimo, bet jie pamiršo vieną dalyką – pasamdyti žmogų, kuris tikrintų, kad tas ženklas veikia. Nes jis veikia atvirkščiai, t.y. padeda tą keliuką rasti ir įeiti nemokamai.

Susiradome keliuką ir nusileidome juo į Bromo kraterį. Einame tiesiai, mėnulio pilnatis šviečia, mes pačios vienos visoje dykynėje. Jausmas įdomus, bet fainas… Pro šalį pradeda važiuoti džipai su pilnais ekipažais saulėtekio pasitikimo vietos link.

Bromo ugnikalnis

Kurį laiką einam intensyviu žingsniu ir stebimės, kodėl nėra daugiau nemokamai norinčių pasivaikščioti turistų? Reikia pasitikrinti dar kartą žemėlapį. Norėjome pasivaikščioti savarankiškai, ne greituoju būdu ir kaip mums patinka – prašom! Pasirodo kažkur kažką praleidome, reikėjo ne į kraterį leistis, o palei jį eiti. Grįžti iki keliuko dabar jau per toli, o dar tamsu, tikrai neblūdinėsime jo ieškodamos. Belieka kopti per kažkurią kitą vietą. Pasitarėme ir nesprendėme sekti džipų keliu. Žemėlapis rodo, kad iki apžvalgos vietos apie 6 km. į statų kalną. Na ką, nusikeikėme ir pajudėjome pirmyn. O kas belieka…

Tik pradėjus kopti, iš kažkur išdygo pora vietinių vyrukų su motociklais. Vyrukai nesuprasi net kokio amžiaus, nes veidai dengti kaukėm nuo šalčio (kaip kad slidinėjant), ant galvų kepurės, apsirengę kažkokiais skarmalais… Jie siūlo mus pavežti motociklais iki viršūnės, už pinigus, žinoma. Mes gal 100 kartų pakartojame, kad „ne, ačiū, mes norime eiti pėstute“.

Vyrukai seka mus iš paskos, daugiau nieko aplinkui nėra, darosi nelabai jauku. Jie toliau kalbina, aš maloniai šypsausi ir prisimenu viską, ką moku kalbėti indonezietiškai, t.y. vis kartoju, kad mes norime eiti pėstute, mėgautis vaizdais, nėra jau čia taip toli ir t.t. Viduje darosi vis nejaukiau, keikiuosi, kad dar nemažai eiti ir taip statu, bet veide šypsena vis didesnė ir didesnė. Galų gale jie mus paliko ramybėje… Fu, atsidusome ir pasidžiaugėme, kad esame ne po vieną, o kartu. Viena tikrai nebūčiau naktį kažkur ėjusi. Va kaip jie maždaug atrodė.

Kopiame toliau, iki vietos dar beveik 3 km., suprantame, kad vėluosime. Kalnas status, vis reikia sustoti pailsėti, taigi taip greitai eiti nepavyksta, bet einame… Po maždaug pusvalandžio pradeda šiek tiek švisti. Viena vertus šiek tiek liūdna, nes vis dar yra kelio ir nebespėsime į pačią geriausią vietą saulėtekiui, kita vertus džiaugiamės, nes darosi šviesiau ir jaukiau… Ai, pagalvojam, bus tų saulėtekių, reikia mėgautis tuo, ką matom. Mėgautis ir grožėtis tikrai yra kuo. Nors ir ne idealiai, bet po truputį pasimato pirmieji saulės spinduliai, apšviečiantys debesis tarp vulkanų. Ir pagaliau pasimato grožis…

Bromo ugnikalnis

Einant toliau, vis gražiau ir gražiau. Debesyse paskendę vulkanai, iš kurių vis prasiveržia garas, tai ir buvo tie vaizdai, kuriuos norėjau pamatyti! Dabar jau šypsena didelė dėl to, kad pamačiau tai, ką norėjau…

Pagaliau pasiekėme ir vieną iš apžvalgos vietų. Nerealus jausmas apima, kai žiūri į kalnus beveik iš paukščio skrydžio apie 2700 m aukštyje.

Pasigrožėjusios ir pailsėjusios patraukėme žemyn (ir vėl) link kraterio pažiūrėti besiveržiančio ugnikalnio iš arčiau. Pakeliui aplankėme dar kelias apžvalgos vietas. Ėjau ir vis negalėjau atsigrožėti, negalėjau nustoti fotografuoti vaizdus iš visų kampų ir dar labiau negalėjau atsidžiaugti, kad galiu mėgautis viskuo neskubėdama. Ėch… Ir jokios foto, jokie video neperteiks to, ką matai realybėje.

Bromo ugnikalnis

Nusileisti į kraterį vėl pavyko nemokamu keliuku. Pasirodo jų yra net keli ir jie visi „paženklinti“ tais pačiais ženklais, draudžiančiais eiti nemokamai, bet paliktais vidury laukų be priežiūros. Krateris dienos metu atrodo įspūdingai! Va dabar ir pasijutau lyg vaikščiočiau po Mėnulį – viskas nusėda pelenais ir viskas vienos pilkos spalvos.

Einame per visą dykumą link kraterio. Kaip visada, pakeliui sutinkame mus visaip kaip aptarnauti pasiruošusius vietinius kaimo gyventojus – šį kartą siūlo pavėžėti arkliais. Mes vėl maloniai nusišypsome „ačiū, ne“ ir kulniuojame toliau.

Bromo ugnikalnis

Pagaliau priartėjome, beliko paskutinis kopimas. M… Iš toli atrodė ne taip aukštai. Vėl siūlymai pakeliauti arkliais, bet ne, po 1000 kartų ištarto „ačiū, ne“ visiškai kelionės pabaigoje tikrai nepalūšime ir užroposime, jei reikės, pačios!

Judame ramiai, su pasiilsėjimu ir vėl pasidžiaugimu nerealiais vaizdais. Wow! Niekada nebuvau mačiusi vulkano iš taip arti. Gali matyti ir įsivaizduoti, kaip čia tekėjo lava.

Bromo ugnikalnis

Paskutiniai 100 laiptelių ir pagaliau mes viršuje. Stoviu, dairausi aplinkui į vienos pilkos spalvos dykumą, žiūriu žemyn į besiveržiantį vulkaną ir negaliu patikėti, kad esu čia, kad matau tai, ką matau. Visas nuovargis, visi ryto nemalonūs prisiminimai staiga dingo, nes viską tiesiog užgožė stiprus džiaugsmas dėl to, kad atvykau čia, kad įveikiau visus kilometrus ir įkyrius kaimiečius ryte. Pati sau pavydžiu, ir vėl pagalvojau aš.

Ir ne toks jau šaltas tas šaltas vanduo, pagalvojau, kai grįžus reikėjo nusiprausti (džiaugiuosi, kad jis apskritai atsirado), o miegoti su drabužiais dar vieną naktį ir nieko baisaus, nes prieš miegą laukia viena skaniausių vakarienių

Mano atradimai/patarimai:

  • Būnant Java saloje čia atvykti privaloma.
  • Jei reikėtų rinktis Bromo Javoje ar Batur Balyje – 200 kartų gražiau Bromo Javoje, be to, gali vaikščioti po daug didesnę teritoriją, daugiau ką pamatyti.
  • Džiaugiuosi, kad ši ekskursija buvo mano pačios susiorganizuota, nes galėjau mėgautis viskuo kiek norėjau.
  • Su kompanija čia daug smagiau.

Kelionės į Bromo ugnikalnį fotogalerija: