Esu užkietėjęs miegalius ir dėl minkštos lovos ryte padaryčiau viską, tačiau kelionės neleidžia net pagalvoti apie ilgą vartymąsi lovoje. Tad Škotijoje keliuosi septintą ryto, jog spėčiau į pirmą keltą, plauksiantį į Skajaus salą (angl. Isle of Skye).

Apie šią salą girdėjau įvairiausių kalbų ir rekomendacijų. Net tokių, jog tai ketvirta gražiausia sala pasaulyje. Neliko nieko kito kaip tik pačiam nuvykti ten.

Plaukiant per ledinį Horno (angl. Hourn) ežerą nuo žvarbaus vėjo, pučiančio tiesiai į akis, atsibundi akimirksniu. Saulė dar net nespėjo patekėti.

Avys reguliuoja eismą

Atplaukus į Armadale autobuso vairuotojas patikina mus, jog labiau apsimoka pirkti visos dienos viešojo transporto bilietą už 8,5 euro, nei mokėti 7 eurus už kelionę į vieną pusę. Paklausiau draugiško patarimo. Dabar galiu negalvodamas apie išlaidas keliauti po visą salą, kur tik noriu, ir taip ją greičiau apžvalgyti.

Pamatęs pirmus vaizdus persėdau į patį autobuso priekį ir iš karto pradėjau pavydėti filmų „Kalnietis“ ar „Žvaigždžių dulkės“ aktoriams bei kūrybinėms komandoms, kurios čia ir įamžino šiuos didelio populiarumo sulaukusius filmus.

Dažnai filmų veiksmo vietos būna sukurtos kompiuterine grafika.

Skajaus sala, atrodo, buvo tiesiog sukurta fantastiniams filmams.

Fantastiško grožio uolos su aštriomis kaip plėšrūno dantys atbrailomis, pučiantis Atlanto vandenyno vėjas, nepaprasto skaidrumo ežerai bei ištekančios kalnų upės, kurios tekėdamos nuo stačių šlaitų susilieja į nepaprasto grožio krioklius.

Išlipu Portree miestelyje ir iš karto sėdu į kitą autobusą, kuris važiuoja pro šiaurinę salos pusę. Keliai čia itin siauri ir dvi mašinos ne visada sugeba prasilenkti.

Juolab, jog retkarčiais kelią užtvindo ir avių bandos. Tokiu atveju tiesiog turi laukti, kol šie vilnos maišai baigs savo žygį. Vieni vadina šią salą ūkanotąja. O aš pavadinčiau avių sala. Toks vaizdas, kad kas trečias namas turi savo bandą bei ganyklą.

Dėl laiko stokos šiai salai skyriau tik vieną dieną, todėl neleidau sau didelio malonumo išlipti kokioje stotelėje viduryje niekur ir pasileisti į žygį. Užteko pasitenkinti vaizdais pro autobuso langą.

Padaręs ratą ir grįžęs vėl į Portree šį kartą nusprendžiau pačiupinėti vakarinę Skajaus pusę. Autobusai čia važiuoja ganėtinai dažnai ir laukti daug nereikia. 40 minučių ir dedu koją ant Dunvegan miestelio žemės, kuris garsėja savo pilimi. Tiesa, 9 svarų bilieto kaina atbaidė užsukti į vidų.

Per porą valandų – keltu, autobusu ir autostopu

Toliau mano planas – leistis į pietus. Su viešuoju transportu galėčiau važiuoti tik vėl atgal į Portree, o tada jau kur noriu, tačiau nesu mėgėjas grįžti tuo pačiu keliu. Ypač kelionėse. Renkuosi pirmą kartą Škotijoje išbandyti autostopą.

Neilgai trukus sustoja mašina. Trys ugniagesiai anglai, kurie seniai išėję į pensiją, o šiuo metu tiesiog atostogauja ir keliauja po Škotiją.

Beje, kaip jie užsiminė, velniškai nesupranta škotų akcento. Maniau, kad čia tik man problema.

Nors ir ne visiškai jiems pakeliui, bet pameta mane iki Sligachan kaimelio, nuo kurio jau veda didesnis A87 kelias. Tranzuoju toliau. Šį kartą mano tikslas – Kyle of Lochalsh, iš kurio ketinu sėsti į traukinį bei pasiekti mano kitą nakvynės vietą Invernesą. Pasisekė.

Vos po poros minučių laukimo vėl sužvejojau laimikį. Tėvas su sūnumi, abu dirbantys žvejais, pavežė iki pat geležinkelio stoties. Atvykau pačiu laiku – saulė jau buvo pradėjusi leistis. Žinoma, skubotai pralėkti pro Skajaus salą yra nusikaltimas sau, tad kitiems patarčiau skirti bent porą dienų šiam gamtos šedevrui.

Invernesas yra šiauriausias Škotijos didesnis miestas, kuris turi savo oro uostą, o jame gyvena apie 47 tūkst. žmonių. Netoli nuo jo tyvuliuoja garsusis Loch Neso ežeras.

Ramus, jaukus, pernelyg kažkuo neišsiskiriantis miestas. Pilimi Škotijoje išsiskirti tikrai nepavyks. Tokią turi ir Invernesas.

Šiam miestui pakanka dienos, todėl ilgai čia neužsibuvęs autobusu grįžtu atgal ten, kur ir pradėjau šią kelionę – į Edinburgą.

Nustebino… šiluma

Žinios apie Škotijos orus nedžiugino. Prieš kelionę buvau gąsdinamas nesibaigiančiu lietumi ir stipriais vėjais, tačiau drėgmės netikėtai pavyko visiškai išvengti.

Viena jauna panelė iš Moldovos, kuri Skajaus saloje dirbo visą vasarą, sakė, kad tokio gero oro nebuvo net šiltuoju metų laiku.

Vėjui ruošiausi iš anksto: nusipirkau termo rūbų, kurie suteikė papildomai šilumos. Tačiau su tikru šalčiu kelionės metu taip pat neteko susidurti.

Iš tiesų nereikėtų bijoti čia keliauti ir žiemą. Termometro stulpelis Škotijoje, kad ir kaip skambėtų keistai, labai retai nukrenta žemiau nulio. Tokį klimatą lemia Golfo srovė.

Paradoksas: nors žiemos Škotijoje nėra, jie turi rekordinį skaičių žodžių, kuriais gali apibūdinti sniegą. Tokių yra net 421.

Šioje kelionėje stipriai pasijuto vienas minusas – mašinos neturėjimas. Nors Škotijoje visuomeninis transportas išvystytas puikiai, tačiau vaizdingiausios vietos dažnai yra sunkiau pasiekiamos.

Vietos, kurių neaplankiau, tačiau rekomenduoju kitiems:

Mealt Falls ir Kilt Rock. Tai itin skardžios uolos bei šalia esantis aukštas krioklys, kuris tėškiasi tiesiai į Šiaurės jūrą.

Eilean Donan Castle. Bene labiausai fotografuojama Škotijos pilis, įsikūrusi trijų ežerų apsuptyje.

Ben Nevis. Aukščiausias Didžiosios Britanijos kalnas (1344 m.), į kurį nėra sunku įkopti, o pasiekus tikslą atsiveria nuostabūs vaizdai.

Camera Obscura. Optinių iliuzijų muziejus pačiame Edinburge centre, netoli pilies.

Loch Ness. Savo legendomis apie jame gyvenančią pabaisą pagarsėjęs ežeras. Taip pat ant jo kranto stovi ir Urkvuharto pilis.

Quiraing. Dar vienas saldainis mėgstantiems aktyvias keliones. Tai itin vaizdingas kalnuotas kelias Skajaus saloje, kuriuo galima pakilti iki 543 metrų aukščio.