Tai yra istorija apie 22 metų merginą iš Kėdainių, kuriai šiuo metu galėtų pavydėti daugelis jos bendraamžių. Ji gyvena Dubajuje ir dirba vienose geriausių pasaulio oro linijose „Emirates“.

Skrydžiai į egzotines šalis jai jau yra tapę kasdienybę. Ji ne tik laisvai ir be jokio akcento kalba anglų kalba, tačiau ir turi savo „YouTube“ kanalą, kuriame talpina savo video dienoraščius, o juos žiūri tūkstančiai.

Jos vardas yra Brigita Jagelavičiūtė ir ji yra pavyzdys, kaip reikia siekti savo užsibrėžto tikslo. Pirmas bandymas įsidarbinti stiuardese jai buvo nesėkmingas, tačiau nenuleido rankų ir po antros atrankos jau gavo kvietimą į Dubajų.

Įkvėpiantis „Kvepia Kelionėm“ pokalbis su Brigita apie karjeros pradžią, darbo užkulisius, Dubajų, „vloginimą“ bei patarimus keliautojams.

– Papasakok apie save, – paprašė „Kvepia Kelionėm“ portalas.
– Visada sunku save pristatyti trumpai. Juk sakoma pirmas įspūdis išlieka amžinai? Mano vardas Brigita, gimiau ir užaugau Lietuvoje (Kėdainiuose). Baigusi 12 klasių išvykau į užsienį, kur ir pradėjau savo kelionę. Teko pasirinkti ar likti išleistuvėms Lietuvoje ar švęsti 18-ąjį gimtadienį Paryžiuje su mama. Nė nedvejojau ką pasirinkti. Pamenu stovėjau per savo gimtadienį prie Eifelio bokšto ir giliai viduje žinojau, kad tai tik mano istorijos pradžia. Pagaliau prasidės tikrasis gyvenimas  sunkus, spalvingas, bet svarbiausiai niekada nesustojantis.

– Ką tu veiki gyvenime?
– Tiesa pasakius, ko tik neveikiu. Ramiai nustygti vietoje man sekasi labai sunkiai ir mama tą tikrai paliudytų. Baigusi mokyklą studijavau filmus ir televiziją Velse, Aberistvito universitete. Baigusi studijas po trejų metų išvykau gyventi į Vokietiją, kur praleidau nepilnus metus. Ten dirbau dviejose skirtingose rūbų parduotuvėse, kas privertė išmokti didelės atsakomybės vadybininkės pareigose. Labai mėgstu madą, bet niekada nelaikiau savęs stilinga ar taletinga šioje srityje, tad ši patirtis man labai pravertė. Šiuo metu dirbu visiškai su mada ir filmais nesusijusį darbą – esu stiuardesė.

– Kaip sugalvojai tapti skrydžių palydove?
– Būnant 21-erių rutina privertė susimąstyti ar mada ir darbas rūbų parduotuvėje yra tikrai mano sritis. Supratau, kad ne – vis tik mano didžiausias troškimas yra keliauti. Būdama paauglė visada sapnuodavau lėktuvus, tad pamaniau kodėl netapti skrydžių palydove. Visada ieškojau iššūkių ir tapti ja atrodė būtent vienas tokių, nes anksčiau bijodavau skraidyti. Tad koks geriausias metodas įveikti baimę? Atsiduoti tiesiai jai.

– Nuo ko pradėjai ir kaip vyko visas procesas iki to, kur tu esi dabar – „Emirates“ oro linijose?
– Pradėjau labai daug domėtis apie šias oro linijas, apie gyvenimą Dubajuje. Pradėjau stebėti jau ten dirbančias paneles iš viso pasaulio ir su kiekviena diena vis labiau norėjau būti viena jų. Sužinojus, kad Frankfurte, kur tuomet ir gyvenau, vyksta atrankos kas keletą mėnesių, nuėjau į vieną jų nė nežinodama ko tikėtis. Tad pirma atranka buvo nesėkminga.

Manau, nebuvau pakankamai pasiruošusi. Sekanti kartą atėjau jau su profesionalesnėmis nuotraukomis ir geresniu gyvenimo aprašymu. Žinojau kokių klausimų tikėtis ir buvau tam pasirengusi. Balandį, praėjus dviems savaitėms po atrankos sulaukiau skambučio iš Jungtinių Arabų Emiratų. Kompanijos atstovai klausė ar galėčiau avykti birželį. Net nepastebėjau kaip greitai prabėgo šis laiko tarpas ir jau po dviejų mėnesių buvau didžiausiame pasaulio lėktuve Airbus 380 bei pirmą sykį išvykau iš Europos susipakavusi visą savo gyvenimą į du lagaminus. Per šešių valandų skrydį nesudėjau nei bluosto, nes širdis spurdėjo iš jaudulio kaip niekada anksčiau.

Long time no selfie with my beautiful red crown! Still in love with it just as much as when I put it on the first time. ❤️

A post shared by Brigita Jagelaviciute (@imbrigita) on

– Esi rašius, kad šis darbas pakeitė tavo gyvenimą. Kaip jis pasikeitė?
– Tai kaip gyvenau prieš tai ir kaip gyvenu dabar yra du skirtingi pasauliai. Rutina, viena darbo savaitė keičianti kitą pavirto miegojimu vidurdienį, kelionėmis po skirtingus žemynus ir nesustojančia nuostaba, koks platus ir įdomus šis pasaulis. Rugsėjį pirmą sykį nuvykus į Australiją po ilgo 13-os valandų skrydžio mąsčiau sau – „ar tai tikrai mano darbas?“.

– Kaip dažnai keliauji?
– Per mėnesį skraidau tarp 70-100 valandų. Tad kiekvieną mėnesį mano grafikas atrodo skirtingai. Tačiau dažniausiai tai yra apie 7 skrydžiai.

– Kur dažniausiai tenka skraidyti?
– Jungtinė Karalystė, Pietų Afrika. Taip pat į skirtingas Azijos šalis.

– Kokia šalis ar miestas tau iki šiol yra palikęs didžiausią įspūdį?
– Singapūras, kuriame lankiausi prieš mėnesį. Ir Seišelių salos. Nuostabaus grožio gamta tiesiog mane pakerėjo.

– Gyveni Dubajuje. Papasakok apie šį miestą. Kuo jis ypatingas ir kuo jis tau patinka?
– Dubajuje gyvenu 10 mėnesių ir vis dar nepažįstu jo taip kaip norėčiau. Kas kartą randu daugybę naujų vietų ir rajonų, kuriuose visada randu ką pamatyti. Pavyzdžiui neseniai pirmą sykį apsilankiau „Dubai Design District“, kur pietavau su buvusiu kolega iš Vokietijos, nes jis kaip tik čia atostogavo su savo antrąja puse.

– Ar esi darbe patyrusi kažkokių kuriozų? Kokių?
– Teko patirti agresyvių keleivių, netyčia ant keleivių išpiltų gėrimų, bet apie nieką detaliau diskutuoti negaliu.

– Prieš trejus metus pradėjai angliškai rašyti tinklaraštį „AWO Stories“, o prieš metus – filmuoti angliškus video blogus. Kodėl sugalvojai tai daryti?
– Jau nuo mokyklos laikų skaitydavau ir sekdavau kitas blogeres, kurios dabar yra gerai žinomos. Mėgdavau sužinoti ką jos veikia, kur būna, ką perka. Tai lyg sekti kažkieno privačią istoriją būnant toli nuo jų. Paskutiniais universiteto metais nutiko „apšvitimas“ ir man kilo mintis „Kodėl gi aš negaliu dalintis savo istorija su pasauliu?!“.

Tuomet ir pradėjau rašyti savo dabar jau užgęsusį blogą. Deja, viskas taip greitai keičiasi – viena platforma ir aplikacija keičia kitą, bet, kadangi visuomet mylėjau filmus bei trumpametražius video, nusprendžiau išmėginti savo potencialą būtent šioje erdvėje. Kol kas tai patinka, bet nežinau ar po kurio laiko nepabos, neatbaidys didelis darbo kiekis ar kažkieno kritika.

– Visai neseniai išleidai ir savo pirmąjį lietuvišką video blogą ir sulaukei daug teigiamos reakcijos. Ar ketini ir toliau kurti lietuviškai?
– Manau, kad ne. Kad ir kaip smagu susilaukti tautiečių komentarų, visgi mano tikslas siekti ir skleistis didesnėje bendruomenėje nei Lietuva.

– Video bloge pasakojai apie sutiktą australę, kuri prieš savaitę gavo Lietuvos pilietybę. Ar gali papsakoti šią istoriją?
– Tiesą sakant, mane pačią ši istorija labai šokiravo. Belaukdama jos viešbučio foje, pamačiau jos Instagram nuotrauką su Lietuvos herbu ir nesupratau kodėl ji įkėlė tai į savo paskyrą. Pasirodė labai keista. Susitikus ji man išklojo visą istoriją apie savo senelį ir kaip dvejus metus bandė gauti pilietybę.

Aš negalėjau patikėti, kad žmogus sutiktas socialinėje erdvėje, realybėje man išklos šitokią istoriją. Buvau mažų mažiausiai šokiruota. Jos mama – lietuvio senelio dukra, o tėtis kilęs iš Kinijos, dėl to ji atrodo tikrai ne kaip lietuvė. Tačiau jos užsispyrimas rasti galbūt gyvų giminaičių ar duomenų archyvuose, gyvenant kitame pasaulio krašte, tikrai žavėtinas.

– Esi sakius „Reikia iš gyvenimo pasisemti viską – jis per daug įdomus ir įvairus, kad pražiopsotume“. Ką galėtum patarti žmonėms, kurie galbūt irgi norėtų tapti skrydžių palydovais, kaip ir tu, tačiau bijo žengti pirmą žingsnį?
– Svarbiausia domėtis, domėtis ir dar kartą domėtis. Sužinoti informaciją apie darbą, kursus, atsakomybę, gyvenimo būdą ir tik tada priimti tokį sprendimą. Šventės, gimtadieniai ir panašūs dalykai nebeturi rūpėti. Tau svarbesnė turi būti kito žmogaus laimė, nes tu už ja esi atsakingas. Ne tik už ją, bet ir už to žmogaus gyvybę, jei kažkas kadanors nutiktų skrydžio ar nusileidimo metu.

Tik suvokus šio darbo rimtumą, bet kartu ir grožį, manau, galima priimti sprendimą bandyti pateikti paraiškas norimose oro linijose. Na, bet žinoma, tai tik mano nuomonė. Yra ir tokių, kurie ėjo į atranką tiesiog, nes nori pakeliauti ir jiems nusispjauti į kitus niuansus. Bet, nemanau, kad tai teisingas požiūris. Kaip jau ir minėjau, geriausias dalykas įveikti baimę – tai jai atsiduoti. O visą kitą susiklosto savaime.

– Kuo tau kvepia kelionės?
– Man kelionės kvepia nesibaigiančia miestų kvapų įvairove. Jie visi skirtingi, bet kartu ir tokie vienodi. Taip sakant, jie tokie kaip visada – o tai tu esi tas, kuris pasikeiti į juos nuvykęs.