Jums nebus lengva, kartais labai erzinsitės, sėdėsite prie pusryčių stalo šiek tiek atsitraukę ar nusisukę, bet, pakelsite akis ir bandysite vėl juos suprasti.

Aš iki šiol nežinau, kas per reiškinys yra tėvai, ir ką su tuo reiškiniu daryti, kai tu suaugi. Aš noriu išspręsti jų gyvenimą, noriu juos padaryti laimingais, noriu, kad jie maitintųsi sveikai, kad savęs nežudytų, kad atsisakytų negatyvių minčių, baimių, prietarų, aš noriu, kad tėtis pasikeistų, bet… viso to padaryti negaliu. Nes tai – ne mano pareiga.

Gal tiems, kurie ne vienturčiai, yra daug lengviau, jūs dalinatės atsakomybėmis. O vienturčiams kažkada buvo užkrauta našta būti tobuliausiu vaiku žemėje ir įkūnyti visas tėvų neišsipildžiusias svajones bei atstatyti jų pasitikėjimą savimi savo pasiekimais, o, kai tėvai sensta, vienturčiai užauga, jiems krenta atsakomybė už tėvų gyvenimą ir už visą jų sukauptą nusivylimą, neišsipildžiusias svajones.

Aš tą naštą su kaupu sau prisiėmiau. Nežinau, kokios mano, kaip vaiko pareigos, kiek galiu imti savo gyvenimą už ūsų ir mėgautis jame, bet kaip aš galiu mėgautis, jeigu mano tėvai nėra laimingi?

Psichoterapeutai sako, kad tėvų laimė nėra vaikų pareiga. Man patinka tokios mintys. Mano protas joms pritaria. Tai ir kitiems pasakau, bet mano širdis jaučia šią pareigą. Kuo labiau atsiriboju, tuo didesnę kaltę jaučiu.

Grįžkime prie kelionių. Kelionės su tėvais man padeda pamatyti, kur baigiasi jie, ir prasidedu aš. Kokias mintis priskyriau kaip savo ir kokį liūdesį kenčiu, nors jis nėra mano, jis man buvo perduotas. Kažkas jį perdavė ir mano tėvams. Ir taip iš kartos į kartą nešame sunkias liūdesio ir nevilties skrynias. Aš jas tuštinu psichoterapeuto krėsle, skaitydama knygas, bendraudama su draugais, rašydama. O jie jas nešė gumulais gerklėje. Kam? Kodėl?

We did it! Pašilaičiai Sacharoj!

A post shared by Beata Tiškevič (@beata.tiskevic) on

Su mama man būti gera, bendraujame lengviau nei bet kada. Ji metė uždarumo kaukę, norą pasirodyti prieš kitus, siekį būti tobulai ir atsivėrė pasauliui su šypsena. Su kiekvienais metais dabar ji šviesėja, palaiko mano atvirumą, skleidimąsi. Tai, kas anksčiau jai kėlė baimę, dabar ją žavi. Tėtis dar gyvena už gynybinės sienos ir nežinia, ar kada iš už jos išlįs. Čia ir baigiasi mano žinios. Bandžiau sieną šturmuoti, sprogdinti, šnabždėti į ją, nekreipti į ją dėmesio, bet… ji vis dar ten.

My mum trying to survive huge heat of Taroudant town.

A post shared by Beata Tiškevič (@beata.tiskevic) on

Kelionės padeda pažiūrėti į tėvus be akinių. Pamatyti tiesiog du žmones, kurie tau kažkada sakė, kad tu negali kažko daryti ir tu tai priėmei kaip taisyklę. Bet jie taip sakė, nes patys bijojo. Žiūrint į juos atviromis akimis, pamatai, kaip jie atsispindi tavyje: kokios jų baimės, liūdesys, pyktis tavyje apsigyveno? Gal paėmei tai, kaip absoliučią tiesą? Jeigu tau tai trukdo – atmesk.

Teksto autorė – Beata Tiškevič