BBC kelionių skiltyje „BBC Travel“, kurioje skaitytojai supažindinami su įdomiausiomis pasaulio vietomis ir objektais, aprašyta ir Lietuva. BBC žurnalistą, kuris lankėsi Lietuvoje, stebino lietuvių meilė bitėms ir tai, kad lietuvių kalba išliko iki šių dienų. Žemiau rasite visą autoriaus tekstą.

„Paaiškėjo, kad ieškoti man teks miesto pakraštyje, netoli nuo ledu aptrauktos Šventosios upės krantų ir visai šalia Baltijos jūros esančio objekto – Žemaičių alkos, šventyklos, kurią čia įkurdino Lietuvos neopagonių organizacija „Romuva“. Ant nedidelės kalvos – 12 aukštų, siaurų ir šiek tiek smailėjančių figūrų kompozicija. Šie elementai atrodo rūstūs, tačiau kartu ir iliustratyvūs: du iš jų vaizduoja ragus, ant kito viršūnės – rutulys su metaliniais spinduliais. Dar kitas – tai paprasčiausias aštuonkampis. Pažvelgęs žemyn randu vertikalų užrašą – „Austėja“, po kuriuo užrašytas žodis anglų kalba, reiškiantis bites (angl. bees).

Šis atvejis – ne pirmas kartas, kai Lietuvoje tenka aptikti užuominų apie bites. Ankstesnių apsilankymų metu draugai lietuviai man pasakojo apie bičių svarbą jų kultūroje. Lietuviai kalbėdami apie bites jų grupių nevadina kolonijomis, kaip tai daro anglakalbiai. Užuot vartoję šiuos žodžius, jie renkasi tinkamesnį variantą – „šeima“. Lietuvių kalboje yra du skirtingi žodžiai, reiškiantys mirtį, priklausomai nuo to, ar kalbama apie žmonės, ar apie gyvūnus. Vis tik kalbant apie bites vartojamas tas pats žodis kaip ir kalbant apie žmones.

Be to, jei norite naujam pažįstamam įrodyti, kad jis jums jau tapęs geru draugu, jį galite vadinti bičiuliu. Šis žodis reiškia beveik tą patį, ką ir žodis „draugas“, tačiau jo šaknis rodo ryšį su žodžiu „bitė“. Taigi panašu, kad Lietuvoje bitė – tai geras draugas, o geras draugas – tai lyg bitė. Žvelgdamas į šventyklą Šventojoje susimąstau: ar visos šios sąsajos galėtų būti paaiškintos teiginiu, kad senovės lietuviams bičių garbinimas buvo neatsiejama jų pagoniškosios kultūros dalis?

Iš tiesų Lietuvos istorijoje pagonybės būta daug. Maža to, Lietuva įvardijama kaip paskutinis pagoniškas kraštas Europoje. Praėjus beveik tūkstančiui metų po oficialaus Romos imperijos atsivertimo ir laipsniško krikščionybės plitimo lietuviai vis dar atlikdavo pagoniškus ritualus ir garbindavo dievus šventose giraitėse. XII a. modernių Estijos ir Latvijos valstybių teritorijose esantys kraštai užkariauti ir jėga į krikščionybę atversti kryžiuočių. Vis tik lietuviai sėkmingai šias atakas atrėmė. Galiausiai pagonybės atsisakyta savo valia, kai didysis kunigaikštis Jogaila 1386 m. priėmė katalikybę tam, kad vestų Lenkijos karalienę.

Nieko keisto, kad turtinga pagonybės istorija žavi tiek šių dienų lietuvius, tiek ir kitus. Deja, pirminių šaltinių, galinčių pateikti detalios informacijos apie lietuvių tikėjimą iki krikščionybės atėjimo, itin nedaug. Nors užtikrintai galima teigti, kad dievas Perkūnas buvo labai reikšmingas, nes jis minimas daugybėje folkloro kūrinių ir dainų, likusi panteono dalis labiau grįsta spėlionėmis. Tiesa, lietuvių kalba pateikia galbūt ne įrodymų, tačiau užuominų, galinčių užpildyti šio krašto praeities spragas.

bites

Antrajame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune turėjau galimybę pasikalbėti su kultūrinės antropologijos profesore iš Vytauto Didžiojo universiteto Dalia Senvaityte. Ji skeptiškai įvertino mano teoriją apie bičių garbinimą ir pridūrė, kad bičių deivė Austėja gal ir buvo, tačiau šis faktas patvirtintas vos viename šaltinyje – XVI a. lenkų istoriko rašytoje knygoje apie tradicinius lietuvių tikėjimus. Jos manymu, labiau tikėtina, kad šie su bitėmis susiję terminai atspindi bičių svarbą Lietuvoje viduramžiais. Bitininkystei, anot profesorės, buvo taikomos tiek bendruomenės taisyklės, tiek ir formalus reglamentavimas. Kaip sužinojau, kad medui ir bičių vaškui teko svarbi vieta tarp eksporto prekių. Būtent dėl šios priežasties šių produktų gamyba buvo griežtai kontroliuojama.

Vis tik tai, kad šios užuominos apie bites buvo išsaugotos šimtus metų, liudija šį tą įdomaus apie lietuvių kalbą. Remiantis kas ketvirtį leidžiamo žurnalo apie meną ir mokslą „Lituanus“ pateikiama informacija, lietuvių kalba – konservatyviausia iš visų šiuo metu gyvuojančių indoeuropiečių kalbų.

Nors laikui bėgant šios kalbos gramatika, žodynas ir būdingi garsai keitėsi, tai vyko labai lėtai. Dėl šios priežasties lietuvių kalba itin domina mokslininkus ir tyrėjus, mėginančius rekonstruoti proto-indoeuropiečių prokalbę – bendrą kalbą, gyvavusią prieš 4–5 tūkstančius metų ir davusią pradžią tokioms kalboms kaip anglų, armėnų, italų, bengalų ir daugeliui kitų. Svarbu akcentuoti, kad visos šios kalbos tarpusavyje susijusios, tačiau dėl sudėtingos garsų kaitos, vykusios palaipsniui, jos virto skirtingomis.

Tik kalbos ekspertas pajėgus įžvelgti ryšį tarp angliško žodžio „five“ ir prancūziško „cinq“, jau nekalbant apie protoindoeuropiečių vartotą „penkwe“. Vis tik ryšį įžvelgti kur kas paprasčiau su latvišku „pieci“ jau nekalbant apie akivaizdų panašumą į lietuvišką žodį „penki“. Štai kodėl garsusis prancūzų lingvistas Antoine Meillet yra sakęs, kad visi, pageidaujantys išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turėtų atvykti į Lietuvą ir pasiklausyti lietuvio valstiečio kalbos.

Paralelių galima įžvelgti ir su kitomis senovinėmis kalbomis, net ir tomis, kurios geografine prasme yra tolimos. Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „pilis“ iš esmės skiriasi nuo kitų Baltijos šalių regionui nepriklausančių kaimynių vartojamų žodžių, tačiau jis akivaizdžiai panašus į senovės graikų žodį „polis“, reiškusį miestą. Netikėta, tačiau lietuvių kalba įvardijama kaip artimiausia vis dar gyvuojanti seniausios rašytinių šaltinių turinčios indoeuropiečių kalbos – sanskrito – giminaitė Europoje.

kalba

Įdomu pastebėti, kad kalbai galimai teko dar vienas svarbus vaidmuo tradicijoms išsaugoti. Kai didysis kunigaikštis Jogaila 1386 m. tapo Lenkijos karaliumi, Lietuvos diduomenė noriai priėmė ne tik katalikų tikėjimą, bet ir lenkų kalbą. Vis tik kaimuose gyvenusių lietuvių atsivertimas į krikščionybę vyko kur kas lėčiau, o viena iš priežasčių – lenkų ar lotynų kalbomis skaityti pamokslai. Net ir įsigalėjus krikščionybei lietuviai nenoriai gręžėsi nuo pagoniškųjų tradicijų. Dar kelis šimtus metų po oficialaus atsivertimo į krikščionybę į Lietuvos kaimo vietoves patekę keliautojai pasakodavo apie dubenėlius su pienu žalčiams dedančius gyventojus. Taip elgtasi tikint, kad jie neša laimę.

Atrodo, bitės ir jų gaminami produktai vis dar itin reikšmingi, o itin svarbi vieta jiems tenka liaudies medicinoje. Bičių nuodai naudojami angies įkandimams gydyti, o pagal vieną liaudišką epilepsijai gydyti skirtą receptą rekomenduojama gerti vandenį, kuriame buvo išvirtos bitės. Savaime suprantama, šiam gėrimui paruošti galima naudoti tik natūralia mirtimi mirusias bites.

medus

Žinoma, mūsų dienomis Lietuva jau labai pasikeitusi. Pastarasis šimtmetis buvo itin aktyvus, kupinas karų, industrializacijos ir politinių pokyčių. Taigi dabar didžiuosiuose šios šalies miestuose gyventojų dauguma kalba lietuviškai. 2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), o tai savo ruožtu paskatino europinę integraciją ir itin aktyvų įsiliejimą į pasaulinę rinką. Taigi nieko keisto, kad šiandieninėje lietuvių kalboje vietos randama ir daugybei iš anglų kalbos atkeliavusių žodžių.

Atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos istoriją daugeliu atžvilgių lietuvių kalbos galimybės išlikti iki šių dienų stebina. Nors pakilimą XIV a. išgyvenusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo išsiplėtusi net iki Juodosios jūros, po to sekusiais šimtmečiais ši šalis net kelis kartus buvo visiškai išnykusi iš žemėlapių.

Nuskambėtų pernelyg supaprastintai, jei teigtume, kad lietuvių kalba suteikia mums galimybę surinkti į vieną bendrą paveikslą visus paslapčių gaubiamus istorijos periodus, įskaitant ir ankstyvąjį pagonišką laikotarpį, kuris mane taip domina. Vis tik kalba neabejotinai panaši į gintarą, kuriuo nuo neatmenamų laikų buvo prekiaujama rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Ji pajėgi išsaugoti beveik nepaliestas reikšmes ir struktūras, kurios kitu atveju būtų neabejotinai išnykusios. Nepriklausomai nuo to, ar Austėja iš tikrųjų buvo pagonių garbinta, šis vardas vis dar itin populiarus Lietuvoje. Panašu, kad nepaisant neišvengiamos kultūrinės ir lingvistinės evoliucijos bitės visada išliks itin reikšmingos.“