Kelionė po kelionės – taip šiuo metu atrodo aktorės, rašytojos ir įvairių projektų iniciatorės Beatos Tiškevič bei režisieriaus Sauliaus Baradinsko gyvenimas.

Charizmtiškoji pora, rodos, neturi kada ilsėtis. Be projektų, darbų, socialinio gyvenimo, Beata su Sauliumi randa laiko ir pakeliauti. Tačiau, jų kelionės toli gražu nėra poilsinės. Abu teigia, kad kelionėms nereikia nei daug finansų, nei pastangų, svarbiausia yra pasikliauti vidine nuojauta.

Išskirtinio „Kvepia Kelionėm“ interviu metu sužinosite kaip porai sekėsi Vidurio Rytuose, kokia valiuta yra atsiskaitoma arabų kraštuose, kaip pašnekovams sekėsi bendrauti su vietiniais ir kodėl verta rinktis „Airbnb“ vietoje viešbučio. Pora taip pat nepagailėjo puikių patarimų besiruošiantiems leistis į Jordaniją ir Izraelį.

Kodėl nusprendėte keliauti būtent į Vidurio Rytus? – „Kvepia Kelionėm“ paklausė Beatos ir Sauliaus.

B: Dažniausiai pas mane veikia tokia logika – aš tiesiog pajuntu, kad kažkokia šalis yra reikalinga. Dažniausiai apie tą šalį nieko nežinau, bet tada pradedu po truputį domėtis, sužinau kokie draugai yra ten keliavę. Jordanijoje jau buvo viešėjusios kelios mano draugės, tad iš jų sužinojau, kad šalis yra saugi, labai įdomi ir į ją yra lengva patekti. Tada sėdau ieškoti bilietų, o radus pigesnius ėmiau ir nupirkau. Kitą dieną pasakiau Sauliui, kad kovo 1 dieną, mes skrisim į Jordaniją.

Kokia, Sauliau, buvo Tavo reakcija sužinojus apie šią kelionę?

S: Tuo metu buvo labai daug darbų, todėl kai pirmą kartą išgirdau šią naujieną, viduje pagalvojau „į kokią mes šalį-skylę skrisim“? Nors tuo pačiu metu supratau, kad šią žinią turiu priimti mandagiai, todėl pasakiau Beatai „o, kaip fainai, jėga“.

Tada bandžiau prisiminti kiek aš turiu draugų iš Jordanijos ir supratau, kad tik vieną. Bet, ta draugė, kurią sutikau vienose dirbtuvėse, apie Jordaniją man sudarė labai gerą ir šiltą įspūdį, tada ir supratau, kad viskas bus gerai.

B: Taip, mums panašiai buvo ir su Maroku. Aš pasakiau Sauliui, kad mums reikėtų nuvykti į Maroką, o jis nesuprato, kodėl aš noriu būtent ten, kadangi jis labai vertina logiką ir logiškus argumentus. O aš tiesiog pasakiau: „Sauliau, mane ten kviečia“.

S: Iš tiesų, Beata keliauja jausmais, ji pajaučia ko jai reikia. O aš esu tas žmogus, kuris viską racionaliai sudėlioja, kaip automobilio nuoma ir kiti techniniai dalykai.

– Ar ir šį kartą techniniais dalykais rūpinosi tik Saulius?

IMG_8537S: Rūpinomės abu. Aš dievinu keliauti su Beata, nes aš esu tas žmogus, kuris žino kur reiktų nukeliauti ir ką pamatyti, kad pajustum tos šalies kultūrą, tai yra turistinės vietos ir tam tikri taškai. O Beata mėgsta keliauti istorijomis. Pavyzdžiui, jeigu mes ketiname apsistoti kažkurioje vietoje, mes tikrai neisim į 5* viešbutį. Šiuo atveju, mes apsistojome pas vietinius gyventojus – beduinus.

B: Taip, aš dažniausiai priimu nepopuliarius sprendimus ir tokiais atvejais yra du galimi variantai: arba aš labai prašausiu pro šalį ir man teks ilgai gailėtis ir atsiprašinėti arba viskas išeis į pačią geriausią formą, o dažniausiai taip ir nutinka. Man yra labai smagu keliauti su Sauliumi, nes jis man leidžia drąsiai eksperimentuoti ir net pagiria už ryžtą.

–  Pagal ką renkatės nakvynės vietas ?

S: Aš atsidarau kompiuterį ir leidžiu Beatai tiesiog šauti. Ji greitai permeta variantus akimis ir sako „aš noriu čia“. Tada man belieka tik užsakyti.

B: Tą yra labai sunku paaiškinti, bet aš vadovaujuosi savo intuicija.

– Ar intuicija jūsų neapgauna?

B: Tikrai ne. Pavyzdžiui, kai mes važiavome į Jordaniją, Petros miestą, kuris yra vienas iš pasaulio stebuklų, man vidinis balsas pasakė, kad reikėtų rinktis ne viešbutį, o „Airbnb“, kad būtų galimybė gyventi viename name kartu su vietiniais. Ir radau puikią nakvynės vietą už 15 eurų nakčiai. Apsigyvenome kartu su beduinais, mūsų kambarys neturėjo durų, tik užuolaidas, naktį po langais klykė mulai, bet mes ten buvom labai laimingi.

– Kodėl labiau verta apsistoti „Airbnb“ ?

B: Pirmiausia, apsistojant „Airbnb“ yra taupomi finansai. Aš mėgstu pataupyti. Tuos pinigus, kuriuos išleisčiau viešbučiui, aš renkuosi išleisti pramogoms ar kitiems dalykams.

Viešbutis yra tarsi izoliacija, gyvenant vien juose tu nepažinsi kultūros, nepamatysi tikrų žmonių veidų, asmenybių. O kai apsistoji „Airbnb“ tu gali bendrauti su žmonėmis, matyti kaip jie sudeda savo šaukštus, ką gamina, kas yra jų šaldytuve, kokios muzikos jie klauso, ką žiūri per televizorių, tai yra daug platesnė pajutimo vieta. Pavyzdžiui, man trūksta žinių daugeliu klausimų, bet aš atsakymus susirenku per žmones ir jų patirtis.

– Ar teko miegoti neįprastose vietose?

B: Mes miegojome ant lovos, bet patys vietiniai, tokie kaip moteris vardu Bešma, kuriai yra 70 metų, visą gyvenimą miega ant uolos akmenų. Bešma yra po operacijos ir jai reikėtų gulėti ant lovos, bet ji nėra prie to pratusi. Čiužinys jai yra pernelyg minkštas.

O jos vyras miega lauke, kadangi kažkada tarp jų įvyko konfliktas ir Bešma pasakė savo vyrui, kad jis nebegali įeiti į jos miegamąjį ir nuo tada jis, kaip šuniukas, miega lauke. Štai kokia didelė meilė.

S: Taip, jis miega lauke, prie jos kambario durų, nes ją labai smarkiai myli.

IMG_8851– Kuri šalis patiko labiau, Jordanija ar Izraelis?

S: Kai pirmą kartą atvykome į Eilatą, mums labai nepatiko. Norėjome kuo greičiau iš ten išsinešdinti į Jordaniją. Bet, pabuvę Jordanijoj norėjom grįžti į Izraelį. Tokie dalykai yra sunkiai palyginami.

B: Čia tokie skirtingi dalykai. Pirmą dieną, kai kirtom Jordanijos sieną ir buvom Akaboje, atsisėdom pažiūrėti į Eilato pusę ir pagalvojom, kad čia yra be proto gera, laisva, saugu ir šilta. Visai kita atmosfera, nėra laukinio turizmo, kaip Eilate. Bet, tą dieną, kai grįžome iš Akabos į Eilatą, pagalvojau „pagaliau galiu užsidėti šortus, kitaip jaustis“. Kad ir kaip bebūtų, arabų šalyse, vakarietėms moterims reikia prie daug ko prisitaikyti. Reikia pagalvoti ar ne per atvirai arba ne per aptemtai apsirengei, kadangi tai yra kita kultūra ir ją reikia gerbti.

S: Kitas pavyzdys, kai paskutinę naktį nakvojome Akaboje, 12 valandą nakties žmogus šalia viešbučio nusprendė daryti remontą. Jis gręžė, griovė sienas ir sakė, kad remontą daro dabar, nes dienos metu jis dirba.

Dar vienas dalykas, ką norėčiau pastebėti, kad Eilatas ir Akaba praktiškai yra vienas miestas. Man šita situacija šiek tiek primena Berlyno sieną, kuri skiria miestą į dvi dalis. O kai tu keliauji, pavyzdžiui iš Izraelio į Jordaniją, tu nusikeli 15 metų atgal. Ir čia žmonės yra kitokie, jie yra žymiai šiltesni, žymiai labiau bendraujantys nei Izraelyje. Todėl yra be proto sunku ir turbūt neįmanoma lyginti šių šalių. Kai pabūni ir ten ir ten, įspūdžiai susiplaka į vieną vietą ir yra sunku pasakyti kas yra geriau ar blogiau, nes ir vienur ir kitur yra tiek pliusų tiek minusų.

B: Iš esmės, aš supratau, kad man geriausia Lietuvoje. Sėdėjau ir galvojau, kad vienur nelabai patiko, kitur labai pavargau, todėl man ir Lietuvoje gerai. Bet kai grįžtu į Lietuvą ir pabūnu čia ilgesnį laiką – irgi nervina.

– Koks buvo didžiausias iššūkis šios kelionės metu?

S: Ateina toks momentas, kai kelionėje pavargsti. Skiri daug laiko kultūrinėms, turistinėms vietoms ir šiek tiek išsenki. Be to, būdamas kitoje šalyje, kartais pritrūksti vidinės galios adaptuotis, nes bet kokiu atveju tu esi svetimšalis.

IMG_8750– Ar kelionės metu buvo nemalonių nutikimų?

B: Buvo vienas įvykis, apie kurį norėčiau papasakoti plačiau, kad žmonės nesusidarytų neigiamos nuomonės apie šalį. Jau buvome aplankę nuostabią Vadi Rumo dykumą, kur nakvojome kartu su beduinais, šokome, dainavome, klausėmės istorijų apie tai, kaip nugalėti skorpioną arba ką reiktų daryti jeigu jis tau įgelia. Buvome atsipalaidavę, apsipratę su ta vieta, su nuostabiais, svetingais žmonėmis.

Vėliau važiavome į Jordanijos sostinę Amaną ir trumpam sustojome degalinėje. Įėjus į vidų iš karto pastebėjau, kad ten dirba vien tik vyrai ir jie į mane kažkaip labai žiūri. Todėl paprašiau Sauliaus, kad jis manęs nepaliktų ir būtų šalia. Bet kai ėjom į tualetą, išsiskyrėm. Įėjus į moterų tualetą pastebėjau valytoją vyrą. Tai šiek tiek sustabdė mano žvilgsnį, bet tada prisiminiau, kad viešbutyje, tie žmonės, kurie tvarkė kambarius irgi buvo vyrai, todėl tai nebeatrodė keistai. Išėjus iš tualeto vyras vis dar buvo patalpoje ir valė kriauklę. Vėl labai keistai į mane pažiūrėjo, o mano viduje kovojo intuicija ir protas.

Jis parodė į muilą, kažką pasakė, pagalvojau, kad kaip ir kiti sutikti vietiniai jis tiesiog maloniai, paslaugiai elgiasi, rodo man, kad čia galiu nusiplauti rankas. Aš paėmiau tą muilą, padėkojau, plaunu rankas ir jaučiu kaip jis juda link manęs. Staiga jis griebė man už užpakalio ir aš žiauriai išsigandau. Pradėjau klaikiai klykti, tikėdamasi, kad Saulius išgirs ir atbėgs, bet jis neišgirdo. Todėl pradėjau pati save ginti mosuodama rankomis, bet tuo pačiu bijojau jį sužeisti.

Tai buvo pirma tokia situacija mano gyvenime ir aš nežinojau kaip reikia toliau elgtis. Galbūt kažkas pasakytų, kad reikėjo spirti į tarpkojį, bet aš to nenorėjau, man būtų šlykštu, jeigu aš žmogui sukelčiau skausmą. Besimosuojant aš kažkaip atsidūriau koridoriuje ir nuo to laiko aš nelabai ką pamenu, nes man buvo klaikus šokas.

S: Iš pradžių aš nelabai supratau kas įvyko, bet kai Beata atsigavo ir paaiškino man kas atsitiko aš bandžiau angliškai pasikalbėti su tuo vyru. Norėjau išsiaiškinti kas čia įvyko ir išreikalauti iš to žmogaus atsiprašymo. Bet tuo metu jis jau buvo sulaukęs pastiprinimo, aš buvau vienas, o jis su 8 kitais arabais. Tai buvo labai liūdna situacija, nes joje aš jaučiausi neįgalus ką nors padaryti. Vis dėlto aš paprašiau, kad jis atsiprašytų Beatos.

B: Bet aš nuėjau šalin. Nes kai įvyksta toks dalykas, tu nenori į tą žmogų net žiūrėti. Vėliau aš daug galvojau apie šią situaciją ir tada supratau, kodėl merginos, kurios yra patyrusios kažką panašus, nesikreipia į policiją. Jos tiesiog nori pabėgti, nes tai yra be proto šlykštu. Buvo klaikiai bloga emocija, maždaug 3 valandoms aš tiesiog atsijungiau nuo pasaulio. Vėliau nusprendėm praleisti porą dienų tiesiog viešbutyje, nes man buvo baisu, atsirado kažkokia neapykanta, pyktis visai šaliai. Žinoma, vėliau viskas atslūgo ir praėjo, kadangi kelionės metu sutikome kokius 20 nuostabių žmonių ir nenorėjom, kad tas vienas viską sugadintų.

S: Taip, tai buvo baisu, bet tai nėra visas šalies veidas. Žiūrėdamas tam žmogui į akis aš supratau, kad Jordanijoje yra labai daug žmonių, kurie neturi išsilavinimo, o jų elgesys parodo, kaip tiesmukai jie žiūri į kai kuriuos dalykus.

B: Bet iš kitos pusės, visur yra tokių žmonių, net ir Lietuvoje, neabejoju tuo.

IMG_1083– Ar kelionė turėjo įtakos jūsų tarpusavio santykiams?

S: Aš pagaliau supratau, kad mane žiauriai erzina Beata. Nors ir ji pati turbūt kelionės metu spėjo manimi nusivilti. Žmonės sako, kad kelionės prasideda įlipus į lėktuvą arba nusileidus kažkurioje vietoje. Ne, kelionė prasideda vos įsigijus kelionės bilietą, kai reikia priimti ne vieną svarbų sprendimą. Bet mes viską ištvėrėm ir įveikėm didžiausią iššūkį – išbūti kartu.

– Ką rekomenduojate aplankyti Jordanijoje?

B: Rekomenduotinų vietų yra labai daug. Pirmiausia, Vadi Rumo raudonoji dykuma, kuri atrodo kaip Marsas – raudonas smėlis, didelės uolienos. Be abejo reikėtų aplankyti Petrą – vieną iš pasaulio stebuklų. Ir tai nėra tik tie 2 pastatai, kuriuos visi deda į „Instagram“, Petra yra labai didelis miestas, kuriame virte verda gyvenimas. Didelį įspūdį man padarė Negyvoji jūra, ten neįmanoma paskęsti, todėl daug plūduriavom ir juokėmės patys iš savęs.

– Ar turite mūsų skaitytojams patarimų, kuriais jie pasinaudotų viešėdami Jordanijoje?

B: Vienai nakčiai leidome sau apsistoti „Kempinski“ viešbutyje prie Negyvosios jūros. Kadangi Jordanija yra arabų šalis, čia negalima būti su bikiniu prie jūros, todėl tenka rinktis privatų pasiplaukiojimą. O viešbutis tam puikiai tiko. Manau, tai yra geras patarimas, nes „Kempinski“ čia yra pigesnis nei Izraelyje.

S: Ragaukite maistą. Tiek, kiek Lietuvoje gautumėte maisto už 40 eurų kavinėje, ten gausite vos už 5-6 eurus. Viešint Jordanijoje būtina paragauti „Baba Ganoush“ užtepėlės.

B: Nenustebkite jeigu jums paklausus apie porcijos dydį jūsų paprašys parodyti savo pilvą. Jie turi labai gerą humoro jausmą.

Taip pat rekomenduoju nakvynės ieškoti per „Airbnb“, o automobilį užsirezervuoti iš anksto, internetu.

S: Būkit drąsūs ir visur varykit. Aplankykit garsias, turistines vietas. Bet gerbkite tą šalį ir jos kultūrą.

B: Nors mėgstu solo keliones, viena į šią šalį greičiausiai nekeliaučiau. Taip pat, stebėkite savo aprangą, kad būtų uždengti keliai ir pečiai, dėl viso pikto, su savimi turėkite skarą. Ir viešai nesibučiuokite.

– Ar vietiniai žmonės yra draugiški?

S: Taip, labai. Kai atvykome į Akabą ir nuėjome į patį pirmą restoraną, 65 metų moteris, kuri prie staliuko sėdėjo viena, mus pakvietė prisijungti prie jos.

IMG_8889B: Ji parodė į savo agurkų lėkštę ir leido suprasti, kad mums reikėtų prisėsti ir pasivaišinti. Tokie dalykai labai įkvepia, supranti, kad jie gyvena principu „čia ir dabar“. Kiekvieną vakarą dauguma vietinių ateina prie jūros, rūko kaljaną ir stebi saulėlydžius.

Apskritai, geras musulmonas kaip ir geras krikščionis yra pats nuostabiausias ir draugiškiausias žmogus. Tačiau visur, ir tarp krikščionių, pasitaiko supuvusių žmonių, kurie religiją naudoja piktiems kėslams. Bet žmonės, kurie nuoširdžiai išpažįsta Koraną, yra tokie, kad juos norisi glausti prie širdies.

S: Mūsų geras draugas Mahometas pasakė: „Visų tokios pačios širdys ir protai, skiriasi tik religijos“.

– Papasakokite apie Mohametą.

B: Mahometas yra nuostabus žmogus. Jam yra 25 metai, tėvai jam liepia vesti, bet jis mano, kad dar per anksti. Pirmiausia jis nori pastatyti antrą palapinių miestelį ir taip išplėsti savo verslą. Be to, jis žada pastatyti namą, kad turėtų kur atsivesti savo būsimą žmoną. Aš jam pasakiau, kad kai įgyvendins visus savo planus, pasinaudotų tokia programėle „Tinder“, manau jis tą prisimins.

Dar buvo labai juokinga kai Mahometas juokais bandė nusipirkti vieną ispanę. Mahometas paklausė jos tėčio už kiek kupranugarių šis norėtų parduoti savo dukrą. Bet jos tėtis nesuprato angliškai, todėl nesutiko net kai Mahometas prie kupranugarių pasiūlė pridėti ir vieną iš savo draugų.

S: Pamenu, kad bandžiau Mahometui paaiškinti kas yra bitkoinas, jog tai yra nauja valiuta, tačiau jis man sakė, kad jie turi savo valiutą – kupranugarius.

B: Taip, jis sakė, kad jo bitkoinai ganosi dykumoje, kad ten yra jo banko sąskaita ir ten jis deda savo bitkoinus. Tada supranti kokiame iliuzijų pasaulyje mes gyvename. Supranti, kad visos tavo problemos yra nereikšmingos, kai tu esi ten, dykumoje. Saulius pasakojo beduinams, kad aš turiu daug sekėjų socialiniuose tinkluose. Jie nieko nesuprato, todėl buvo labai juokinga, nes supranti koks tai yra absurdas.

– Ar buvo dalykų, kurie jus nustebino kelionės metu?

B: Man atrodo tokių dalykų buvo kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, kad daugumos vyrų vardas yra Mahometas. Dar nustebino tai, kad buvo labai lengva pereiti sieną. Ją perėjom tiesiog pėsčiomis. Pareigūnai sėdėjo savo postuose, rūkė cigaretes ir rodė, kad galime eiti.

S: Mus daug kas gąsdino, kad Izraelyje yra nesaugu, kad bus nesaugu kirsti sieną. Bet tas kirtimas buvo kaip lengvas pasivaikščiojimas.

– Kokia įdomia veikla teko užsiimti kelionės metu galbūt išbandėte kokias nors pramogas?

B: Dalyvavome ture su džipais po Vadi Rumo dykumą, labai rekomenduoju šią pramogą išbandyti visiems. Kita turistų mėgstama pramoga – jodinėjimas asilais Petroje, maldauju nedarykite to. Man buvo taip jų gaila. Mačiau amerikietį, du kartus didesnį už tą asiliuką, jojantį juo, vargšui net linko kojos. O jie sėdi laimingi, fotografuojasi, mane labai erzina jų abejingumas.

S: Dar viena pramoga, kurią išbandėme – nardymas Raudonojoje jūroje. Beata jau seniai norėjo panardyti, o aš sakiau, kad neapsimoka mokėti 70 eurų žmogui tam, kad pažiūrėti į po vandeniu esantį smėlį. Bet po ilgų Beatos įtikinėjimų aš galiausiai sutikau.

Pasiėmėme instruktorių, persirengėm ir panėrėm. Tada aš labai pasimečiau ir nesupratau kas vyksta, nes, pasirodo, mes buvome prie pagrindinio Raudonosios jūros koralinio rifo. Aš pagalvojau, kad sapnuoju. Aplinkui mačiau vien „žuviukus Nemo“, violetines žuvis, nuostabius koralus ir tada paaiškėjo, kad ten ne tik smėliukas. Buvo nerealu, nei tą nei kitą dieną nieko nebenorėjome daryti, nes nardymas buvo tarsi skrydis į kosmosą, po kurio reikia šiek tiek laiko atsigauti.

B: Iš pradžių man buvo šiek tiek baisu, nes su vandeniu draugauju dar ne itin daug laiko. Baisiausia buvo, kai Sauliu priplaukė prie manęs ir ėmė rodyti triuką, kaip jis moka sukelti burbuliukus su pažastimi bezdėdamas po vandeniu. Tada pagalvojau „o Viešpatie, kokia nelaimė, kada gi jis nuplauks? Esu 6 metrai po vandeniu, o jis man rodo 6 klasės bajerius“.

– Kas nutiko Jeruzalėje, kad ieškojote kas priimtų pernakvoti?

B: Tiesiog jaučiau, kad Jeruzalė yra tas miestas, kuriame mums reikėtų daugiau paaiškinimų iš vietinių gyventojų. Bet neradus pažįstamų, per „Airbnb“ apsistojome pas tokią močiutę vardu Hani. Ji ir buvo tas žmogus, kuris papasakojo plačiau apie kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, ryte ten pradeda kaukti baisi sirena, pirmą kartą ją išgirdę mes su Saulium šiek tiek išsigandom, o ji sako: „Don‘t worry, it‘s Jerusalem“ (nesijaudinkite, tai Jeruzalė).

S: Dar vienas keistas dalykas, kad ten daug žmonių vaikšto su ginklais. Jeruzalėje aš jaučiausi saugiai-pavojingai. Nežinau kaip tai suderinti, bet tenai tu taip jautiesi.

IMG_8505– Ar aplankėte Raudų sieną?

S: Taip, aplankėme. Įdomu tai, kad moterys ir vyrai ten meldžiasi atskirose pusėse.

B: Kažkodėl moterų pusė buvo sausakimša, o vyrų pustuštė. Mane nuo sienos labai greitai išstūmė Azijos turistės, nes joms labiau reikėjo įkišti ten savo lapelius.

Žmonės, net tie, kurie nėra religingi, pabuvoję prie Raudų sienos įvardina įvairius jausmus. Mane, pavyzdžiui, apniko visiška ramybė, buvo taip gera, pajaučiau, kad aš galėčiau ten sėdėti kelias dienas, nes ten be proto ramu.

S: Nesvarbu ar tu tiki ar ne, bet Raudų sieną aplankyti yra verta. Ten jaučiama labai stipri energija, kuri paliečia kiekvieną. Mane ši energija paveikė labai stipriai, būdamas ten apsiverkiau.

– Ar kelionės metu patyrėte kokių nors vidinių pokyčių?

B: Ši kelionė buvo labai svarbi. Aš atsimenu, kad sugrįžus į Lietuvą, buvo labai sunku adaptuotis. Pirmą dieną po kelionės, man reikėjo važiuoti į parduotuvę „Rimi“ Vilniuje, o programėlėje aš įvedžiau „Rimi“ adresą Kaune. Grįžus buvo nemažai tokių dalykų, todėl, greičiausiai, kažkas pasikeitė. Tokius vidinius pokyčius yra sunku suvokti protu, juos apibūdinti, bet manau, kad aš tapau ramesnė.

Anksčiau labai didžiavausi, kad esu ateistė, bet tokia nebesu. Aš nebepriskiriu savęs jokiai religijai, tiesiog tikiu, kad yra dalykų, aukštesnių už mus ir, kad ne viskas yra mūsų kontrolėje. Man tai labai padeda. Todėl ir Raudų sienos anksčiau galbūt nebūčiau norėjusi aplankyti, o dabar tokios vietos mane kaip tik traukia. Vietos, kuriose susiburia daug žmonių, kurie tiki ir atsiduoda ne vien tik protui.

S: Dažniausiai kai grįžti iš kelionės, būni motyvuotas ir grįžęs žadi viską pradėti daryti. O po šios kelionės aš buvau visiškai pavargęs ir išsekęs, apie kūrybą nebuvo net minčių.

Bet, kas yra įdomu, jog būdamas Jordanijoj aš suvokiau, kad tos šalies turtas yra žmonės. Žmonės, kuriuos mes sutikom, kurie bendrauja, priima, džiaugiasi, kad tu esi čia. Ir jiems visai nesvarbu koks yra tavo statusas, kas tu esi per žmogus, jie tiesiog džiaugiasi, kad gali bendrauti su tavim. Lygiai taip pačiai šiltai jie bendrauja ir šeimose. Taigi tos vertybės, šiltas kontaktas mane labai palietė ir privertė susimąstyti, kad aš pats šiuos dalykus buvau apleidęs ir primiršęs.

Kitas dalykas, dėl ko aš myliu tokias keliones, kad iš jų gali labai daug ko išmokti bei palyginti kaip viskas vyksta mūsų, Vakarų pasaulyje, ir kituose pasauliuose. Tai yra didelis turtas.

B: Dar pasikeitė tai, kad metėme rūkyti. Jordanijoje buvo galima rūkyti visur, tai mes rūkėm net viešbučio kambaryje. Ir prisirūkėm tiek, kad, atrodo, smirda net oda. Todėl nusprendėme mesti.

IMG_8362– Gal turite dar kokią nors įdomią istoriją iš kelionės?

B: Tame beduinų kaimelyje prie Petros, susipažinome su Tina, kuri 20 metų gyveno Švedijoje, dirbo egiptologe ir vesdavo ekskursijas po tuos kraštus. Galiausiai ji nusprendė visą savo skandinavišką gyvenimą užbaigti ir persikraustyti į Vadi Musą, miestelį šalia Petros. Persikrausčiusi ten ji susipažino su Yaser, dvigubai už ją jaunesniu beduinu, ir jie įsimylėjo vienas kitą. Jie jau susituokę 2 metus ir yra be proto laimingi.

Ji mums buvo kaip tiltas, kadangi suprato ir mūsų pasaulį ir tą, kuriame tuo metu buvome. Ilgai su ja diskutavome apie Vakarus. Svarstėme, ar dar ilgai pildysime savo gyvenimo aprašymus ir lipsime karjeros laiptais. Kada tai baigsis, juk visada yra kažkas daugiau? Bet kai, pavyzdžiui, nutinka kokia nors nelaimė, suserga artimieji, tada kažkaip staigiai viską suprantame. Reikia stengtis visada būti atsimerkus, o ne tik tokiais atvejais.

– Kokia šalis jūsų kelionių sąraše laukia toliau?

B: Laukia Marokas, kur keliausime kartu su mano tėvais. Man tai labai svarbu, nes keliaudama supratau, kad vienas gali labai daug visko pamatyt ir patirt, bet šauniausia yra kai gali pasidalinti tuo vaizdu, kurį matai. Būdama Maroko dykumoj aš galvojau „ko man trūksta, kokie žmonės norėčiau, kad būtų šalia“? Ir tuo metu pagalvojau tik apie savo tėvus, todėl noriu įgyvendinti šią svajonę. Noriu, kad jie pamatytų vandenyną, dykumą ir paglostytų kupranugarį.

Vėliau skrisiu pas draugę į Edinburgą, o dar vėliau su tėčiu vyksime į Italiją, noriu jam parodyti Veneciją.

S: O aš įtikinau Beatą ir nupirkau bilietus į Islandiją. Ten skrisime dėl 5 dienų, 60 kilometrų žygio. Miegosime tarp ugnikalnio ir ledyno, eisime per juodąsias dykumas, Islandijos kanjoną.

– Kiek šalių jau esate aplankę?

B: Kai man buvo 21 metai, buvau aplankiusi tik 1 užsienio šalį – Baltarusiją. Bet vėliau įsisukau į teatro gastroles ir per metus aplankydavau kokias 10 naujų vietų. Dabar mano sąraše yra maždaug 25 šalys.

S: Manau, kad mano skaičius yra panašus į Beatos. Mane labai džiugina, kad vien šiemet jau buvome ir Lenkijoje ir Vokietijoje ir kitose vietose. Kelionės yra požiūris – daug žmonių galvoja apie finansus, o aš manau, kad jeigu yra noras keliauti, visada atsiras būdas kaip tai padaryti, o visos kitos problemos yra tik mūsų galvose.

B: Mes savo pinigus išleidžiam kelionėms, kiti galbūt tuos pinigus investuotų arba nusipirktų mašiną, būstą, rūbus, kompiuterį. Bet kompiuterį kas nors gali pavogti, o įspūdžių niekas neatims.

IMG_8768– Ar galėtumėte išsirinkti šalį favoritę?

S: Turiu dvi favorites – Islandiją ir Jordaniją. Bet jeigu reiktų pasirinkti tik vieną, tai būtų Islandija.

B: Mano trys mėgstamiausios – Islandija, Jordanija ir Marokas, nes visos tokios crazy. O jeigu reiktų vieną, tikriausiai išskirčiau Jordaniją. Kol ten buvom, gavau labai daug turto ir patirčių, o man tai yra svarbiausia.

– Svajonių vieta, kurią norėtumėt aplankyti.

S: Patagonija.

B: Patagonija ir Angor Vatas. Bet man visur įdomu, man visur reikia. Niekada nebuvau Ispanijoje, noriu aplankyti Sevilijos miestą, Italijoje buvau kokius 6 kartu, bet dar nemačiau Neapolio.

Gal tik šiek tiek nuobodžiau yra keliauti po Europos sostines, mano nuomone ten viskas labai suvaldyta.

– Ką manote apie „all included“ keliones?

S: Turbūt kiekvienam yra savaip, čia priklauso nuo žmogaus ir tai yra normalu.

B: Gal jeigu būčiau labai pavargusi, tai nebūtų blogas variantas. Bet, kol kas, aš jaučiu godumą ir alkį keliauti.

– Kuo jums kvepia kelionės?

B: Petroje visuomet buvo mulų šūdų kvapas. Eini, matai nuostabius vaizdus, bet jauti šūdų kvapą. Tai šiandien gal taip.

S: Man kelionės kvepia mėtomis ir juoda arbata.

Visas pokalbis su Beata Tiškevič ir Sauliumi Baradinsku: