Molėtų rajono ežerai ar Palanga? O gal Latvija arba Estija? Ir vėl Tatrai? O gal aplankom Austriją? Tokie klausimai it musės zvimbė galvoje likus vos dviems dienoms iki nesuplanuotų atostogų pradžios, už lango tvyrant balandžiu ar tai spaliu „persirengusiai“ ir gyvenimu nepatenkintai liepai. Verčiam kortas, kurios sukrenta taip, jog savaitgalį praleidę lietingoje Lietuvoje, antradienį griebiam iš „sanatorijos“ apžiūrėtą ir pagydytą automobilį bei patraukiam į pietus. Jokių skaičiavimų, jokių planų, paliekam lietų Lietuvoj ir judam ten kur šilčiau. Na, iš tiesų tai vieną planą turėjome – atidaryti maudymosi sezoną. To įgyvendinimui geresnės vietos, tikriausiai, negalėjo būti.

Ir iš tiesų, šios kelionės, nei aš, Kvepia kelionėm komandos narys Laurynas, nei mano antroji pusė Živilė, visiškai neplanavome. Birželio mėnesį buvo sunku nustygti vietoje iš noro nuvykti prie tradicine poilsio vieta tapusio Baltųjų Lakajų ežero, į kurį užmetęs meškeres, galiu pusę dienos tiesiog vėpsoti į plūdę, rankioti vėjo nugenėtas pušų šakas ir gaminti žuvienę iš ką tik pagautos šviežios žuvies ant tomis pušų šakomis ne be didelių pastangų užkurto laužo, kol Živilė mėgaujasi saulę arba „valgo“ atsivežtas knygas. Atrodė, kad nieko daugiau nereikia, tačiau Lietuvos orai su tokiais pamąstymais nesutiko: „tik ne šį kart“.

Prasidėjus atostogoms planai pakrypo netikėta linkme ir tradicinį poilsį prie Baltųjų Lakajų iškeitėme į pažintinę/poilsinę kelionę, pavadinimu – „važiuojam kažkur į pietus“. Manėme, kad dvi savaites galime skirti nerealaus grožio Austrijai ir Alpių viršūnėms, tačiau išsigandome austriškų kainų ir šį tikslą nusprendėme atidėti tolimesnei ateičiai. Visgi, antradienį, liepos 4 dienos popietę, būdami absoliučiai nepunktualūs ir besielgdami, atrodytų, kiek neprotingai, pajudame iš Kauno Lenkijos link. Jokių iš anksto sudarytų kelionės planų, užsakytų nakvynės vietų ar suplanuotų aplankyti objektų. Tiesiog – važiuojam į „apačią“, o visa kita – pakeliui.

Šiame pasakojime pasistengsiu išsamiai ir žmogiškai papasakoti apie tai, kaip kelionė be plano pavirto puikiomis ir produktyviomis atostogomis, kurių metu aplankėme įvairius miestus, nuėjom ne vieną dešimtį kilometrų pėsčiomis, tačiau tuo pačiu – radome laiko ir nugarų pasvilinimui prie Adrijos jūros. Draugu apžvelgsime kelionės maršrutą, nakvynės vietas, aplankytus miestus bei atskirus lankytinus objektus, kainas valstybėse ir tokioje kelionėje patirtas orientacines išlaidas. Tikiuosi, kad mūsų patirtis pasitarnaus ir Jums, mieli skaitytojai, planuojant savo nuostabias atostogas!

1 diena. Jonava – Varšuva (Lenkija)

Nuvažiuotas atstumas: 435 km
Važiavimo trukmė: ~ 7 val.
Nakvynė: WDj hostel, dvivietis kambarys, kaina 22 eurai

Kaip jau sakiau, startavome visiškai nesuplanavę laiko ir nesisprausdami į jokius rėmus. Iš Lietuvos išvykome ne anksti iš ryto ar vėlai vakare, o tiesiog taip, kaip leido prieš neplanuotą kelionę atsiradę pasiruošimo klausimai. Pajudėję iš Jonavos, Kaune pasidarome naujas ES draudimo korteles ir traukiam link Varšuvos. Nusprendėm, kad tokiu laiku išvykę nenorime automobilyje praleisti daug laiko, todėl pats tas bus praleisti naktį Varšuvoje, pro kurią ne nors tenka neretai pravažiuoti, tačiau pačiame mieste lankytis taip ir neteko. Pakeliui, sustoję degalinėje prie Lietuvos – Lenkijos sienos, užsisakome nakvynę pigiausioje netoli senamiesčio rastoje vietoje ir „mėgaujamės“ eismu atkarpoje Lomža – Varšuva, kadangi Lomžoje prasidėjęs kamštis, padedamas, atrodo, niekada nesibaigsiančių kelio darbų, tęsiasi kone iki pat Varšuvos. Jeigu tikitės, kad iki Varšuvos nuvažiuosite tokiu laiku, kokį matote kelionės pradžioje GPS’o ekrane – klystate. Mes nuvažiavome bent pusvalandžiu vėliau nei nesėkmingai prognozavęs „Sygic“ apps’as, o Varšuvą pasiekėme apie 19 val. vietos laiku.

Atvykę prie hostelio pasistatome automobilį visai prie įėjimo (parkingas Varšuvoje mokamas tik darbo dienomis, nuo 8 ryto iki 6 vakaro), griebiame savo daiktus ir traukiame į verslo centro 3 aukšte įsikūrusį hostelį, kuris „pradžiugina“ vietoj dviejų užsakyme nurodytų viengulių lovų suteikdamas mums dvi dviaukštes lovas, taip pat visiškai nesandariais langais (vakare buvo galima be problemų klausytis muzikos, grojusios 1 aukšte esančiame bare). Koridoriuje pasitiko senokai neplautų kojinių kvapas, o viską vainikavo iš išorės neužsirakinančios durys. Kadangi pigiau geroje vietoje nakvynės neradom, o ir šiaip nesame linkę veltis į ginčus jeigu tai galima kainuos nemažai mūsų laiko – į tai dėmesio per daug nekreipėme, tačiau ieškantiems patogumų čia apsistoti visgi nerekomenduojame. Dėl neužsirakinančių durų, daiktai keliauja atgal į automobilį, ir grįš į kambarį jau prieš miegą, o mes traukiam į senamiestį.

 

Varšuva, kuri iki tol atrodė lyg neišbaigtas ir skirtingų sugebėjimų dailininkų tapytas paveikslas, per vieną vakarą šio požiūrio pakeisti nesugebėjo. Žinoma, negalima nesigrožėti didinga Karalių pilimi bei įspūdingais, kelių prabangių viešbučių apsuptais Kultūros ir mokslo rūmais, išpuoselėtu Prezidentūros kiemeliu ar Pilies aikštėje vaikštinėjantiems turistams Lenkijos vėliavą „mojuojančiu“ Varšuvos nacionaliniu stadionu. Pasivaikščiojimas Varšuvos „Karališkuoju keliu“ Trakt Krolewski buvo jaukus, tačiau iš esmės nieko įsimintino vakarinis apsižvalgymas Varšuvos senamiestyje taip ir nesukūrė. Visgi, neturėjome laiko aplankyti daugelio giriamo Koperniko, kurio paminklas išdidžiai stūkso senamiestyje, muziejaus, todėl dėl vienos priežasties į Varšuvą galbūt ir teks užklysti dar kartą. Grįžtame į hostelį, daiktai antrą kartą keliauja iš automobilio į viršų, ryte – antrą kartą žemyn, ir iš pat ryto traukiame toliau link Čekijos.

Varšuva

Varšuva

2 diena. Varšuva (Lenkija) – Viena (Austrija) 

Nuvažiuotas atstumas: 700 km
Važiavimo trukmė: ~ 9 val.
Nakvynė: Sommerhotel Don Bosco, dvivietis kambarys, kaina 55 eurai

 

Bye bye Warszawa. Vienna, we are coming! #eurotrip #2day #from #warszawa #to #vienna #couple #roadtrip

A post shared by Laurynas (@sanyrualz) on

Antroji kelionės diena, kartu su dešimtąja, buvo viena sunkiausių visoje kelionėje. Pirmiausia – dėl Čenstakavos apylinkėse kamščiuose praleisto laiko, antra – dėl pačioje Vienoje „pagautų“ piko kamščių. Šie du „draugai“ dienos kelionę prailgino kone 2 valandomis, lyginant su valandų, kurias planavome sugaišti kelyje, skaičiumi. Iš Varšuvos išvažiavome anksti ryte, todėl apie pietus kirtome Čekijos sieną, pirmoje degalinėje įsigijome kelių vinjetę (lengviesiems automobiliams 10 dienų vinjetė kainuoja 310 Čekijos kronų, t. y. apie 12 eurų), ant lango suradome reprezentatyvią vietą pirmajam lipdukui ir nusprendėme, kad trauksime iki karališkosios Vienos, kurioje ir apsistosime nakvynei.

Čekija

Čekija

Važiuojant gilyn į Čekiją kur ne kur pradėjo lysti Alpių užuomazgos, kurios traukiant į pietus darėsi vis aukštesnės ir ryškesnės. Čekijoje mus pasitiko ir ryškiai švietusi saulė, su savo vardo gėlių laukais ir taisyklingomis formomis dirbamas žemes raižančiais medelynais, kurių fone plevėsuoja gausybė kinetinės energijos veikiamų vėjo jėgainių sparnų.

Čekija

Čekija

Per pustrečios valandos pravažiuojame Čekiją, o krovininių automobilių prikimštas Mikulovo miestelis leidžia suprasti, kad Austrija jau visai čia pat. Turėjome minčių nakvoti ne Vienoje, o lietuvių anksčiau mėgtame Mikulove, tačiau kainos pastaruoju metu čia gerokai užkeltos ir nė per kur neprilygsta buvusioms prieš penkerius, ar juolab prieš dešimtų metų. Tą pačią dieną buvo neįmanoma rasti dviviečio kambario, pigesnio nei 100 eurų už naktį, todėl sprendimas nakvoti Vienoje dar dienos pradžioje buvo priimtas praktiškai be jokių diskusijų.

Austrija pasitiko gerais keliais ir tvarkinga aplinka. Visai netoli plytinčių Alpių nuojauta nuplovė irzulį, susikaupusį stovint Lenkijos kamščiuose. Dar valandėlę stringame Vienos pike, ir galų gale ieškome wi–fi ryšio degalinėse aplink Vienos centrą. Kad ir kaip bebūtų keista, paieškos nebuvo vaisingos, o nakvynės iki pat atvykimo į Vieną, kaip tyčia, nebuvome užsisakę. Tenka jungtis prie mobilaus interneto bei pradėti paieškas Booking.com ir Hotels.com programėlėse. Pamačius nakvynės ir automobilio parkavimo kainas mudviejų išsprogusios akys pakilo kiek virš antakių. Automobilių parkavimo sistema Vienoje sudėtinga, ir tam tikrose vietose leidžiama stovėti ilgiausiai 2 arba 3 valandas. Nors Vienoje yra „Park and ride“ sistema, kur stovėjimas gerokai pigesnis, tačiau nežinodami kur apsistosime ir neturėdami daug laisvo laiko, pasinaudoti šia sistema neplanavome. Po ilgų paieškų, kiek nustebę, jog apgyvendinimo įstaigos, esančios 10 km nuo miesto centro, vien už automobilio stovėjimą parai laiko reikalauja nuo 20 eurų, radome sąlyginai nebrangią nakvynę netoli centro, moksleivių bendrabutyje, kuris vasarą veikia kaip viešbutis, o be to, dar ir turi nemokamą aikštelę vidiniame kieme.

 

Į miestą, pilnomis kišenėmis nuovargio, išeiname apie 20 valandą vakaro, jau temstant. Suvokiame, jog daug lankytinų objektų pamatyti nespėsime, tačiau dėl to tikrai nesisielojame, nes abu šiame nuostabiame mieste lankomės antrą kartą. Visiems nebuvusiems – rekomenduojame apsilankyti bent vienai dienai. Visgi Viena yra vienas iš romantiškiausių Europos miestų, turtingas savo istorine praeitimi, architektūros šedevrais ir garsiomis pavardėmis, tokiomis kaip Mocartas, Bethovenas, Štrausas ir kt. Bevaikštinėdami miesto centre atrandame vietą, vadinamą „Sand in the city“, kurioje atsipalaidavę įvairaus amžiaus žmonės, pajūrio smėlis ir „open kitchen“ tipo maisto bei gėrimų vagonėliai kartu sukuria itin gyvo miesto atmosferą (idėja mūsų didiesiems miestams!). Apsilankome miesto parke, „prasilenkiame“ su koncertų rūmais,  Šv. Stepono katedra, Kursalon muzikos rūmais, nusifotografuojame prie Hochstrahlbrunnen fontano Švarcenbergo aikštėje. Taip pat apžiūrime monumentą raudonajai armijai ir viską, kas pasitaiko keliaujant sausakimšomis (net ir trečiadienio vakarą) senamiesčio gatvėmis. Nuovargį numalšiname itališkais leidais (Vienoje labai populiarios didžiulės ledainės, kuriose 22 – 23 valandą pats lankytojų pikas) ir vengdami link mūsų artėjantį žaibavimą galimai lydinčios audros keliaujame ilsėtis.

3 diena. Viena (Austrija) – Gracas (Austrija) – Zagrebas (Kroatija)

Nuvažiuotas atstumas: 400 km
Važiavimo trukmė: ~ 5 val.
Nakvynė: garsonjera na Tuškancu, dvivietis kambarys, kaina 6 eurai (įprasta kaina nakvynei apie 26 eurai (po 13 eurų asmeniui, tačiau kadangi Airbnb paskyroje turėjau surinkęs 20 eurų kredito, nakvynė visai šalia senamiesčio kainavo vos 6 eurus)

Trečiąją kelionės dieną, prieš keliant sparnus (tiksliau – ridenant ratus) link Kroatijos, užeinam į vietinę parduotuvėlę „pasigrožėti“, lyginant su Lietuva, itin didelėmis maisto produktų kainomis, nufotografuojame importuotas lietuviškas voveraites ir po truputį pajudame link tarpinės stotelės – antrojo pagal dydį Austrijos miesto Graco, kuris globoja net 6 universitetus. Na, o pakeliui grožimės fantastiškais vaizdais, kurie atsiveria nuo… tiesiog važiuojant greitkeliu.

 

Grace tikrai yra ką veikti, tačiau kadangi daug laiko neturime, mūsų tikslas – užlipti ant Šlosbergo kalno ir pasigrožėti nuo jo atsiveriančia nuostabia miesto apylinkių panorama, kurią puošia ne tik raudoni senamiesčio stogai, bet ir visai netoli stūksančios Alpės. Kadangi automobilį mokamoje aikštelėje pastatėme valandai laiko, svilinant beveik 35 laipsnių karščiui lipti į Šlosbergą nebuvo labai malonu, tiesą sakant išpylė net ne devyni, o kokių dvidešimt prakaitų, tačiau bent trumpam užsukti į Gracą ir 20 minučių stabtelėti ant Šlosbergo kalvos tikrai verta. Pasiekę savo tikslą pasilepiname ledais, leidžiamės žemyn, sėdame į automobilį, kuriame kaip tyčia nustojo veikti kondicionierius, ir traukiame link Slovėnijos sienos.

 

Nors per Slovėniją tenka važiuoti vos apie 60 kilometrų, iš kurių pusė, o kaipgi kitaip, remontuojama, susimokame 15 eurų už 7 dienų trukmės vinjetę, kurios kaina, lyginant su Austrijos kelių kokybe ir pravažiuotu atstumu, atrodo neadekvati. Pašonėje paliekame antrą pagal dydį Slovėnijos miestą Mariborą ir maždaug už 40 minučių kertame Kroatijos sieną. Nuotaikos kuo tolyn – tuo geryn, visgi ir jūra artėja, ir kraštovaizdis vis gražesnis, o kiek dar laukia… Tiesa, įvažiavę į Kroatiją ir susimokėję už keliasdešimties kilometrų pravažiavimą greitkeliu, suprantame, kad 15 eurų kainavusi Slovėnijos vinjetė, lyginant su Kroatijos kelių kainomis, yra vieni juokai.

Vakarop pasiekiame Kroatijos sostinę Zagrebą ir klusniai klausydami GPS’o nurodymų bandome rasti kurgi čia teks praleisti naktį. Nakvynę užsisakėme dar būdami Vienoje, šį kartą – per Airbnb.com interneto svetainę. Už ją sumokėjome viso 6 eurus, kadangi savo paskyroje turėjau sukaupęs 20 eurų kreditą. Įvažiavus į senamiestį sėkmingai vėžlio greičiu judame piko kamščiuose, tačiau draugiškai dalindamiesi eismo juostomis su Zagrebo senamiesčio gatvėmis lakstančiais tramvajais, po truputį skinamės kelią į priekį. Šiokiais tokiais sarpantinais užkilę ant kalvos, surandame ir nakvynės vietą, kur mus pasitinka apie 50 metų amžiaus buto savininkė bei aprodo mūsų kambarį. 6 eurai už nakvynę Zagrebe, vos 10 minučių kelio pėsčiomis iki senamiesčio. Skamba gerai? Būtent taip ir buvo. Kalbant apie kainas – Kroatijoje pasijautėme finansiškai saugesni, kadangi kainos čia panašios ar net mažesnės nei Lietuvoje, taigi gerokai mažesnės nei, pavyzdžiui, Vienoje.

 

Pasistatome automobilį ir savomis kojomis keliaujame į Zagrebo senamiestį, kuris paliko dvejopą įspūdį. Atrodo, nėra čia nieko labai ypatingo, bet čia būti gera. Vaikštinėja atsipalaidavę žmonės, lauko restoranuose gyvai groja muzikantai, kažkur girdisi ir lietuvių kalba. Ta proga pasilabiname su pro šalį keliaujančiais tautiečiais ir traukiame link Preradovičiaus aikštės, kitaip dar vadinamos Gėlių aikšte, kurioje verda gyvenimas. Tai tarsi barų ir restoranų alėja, kurioje pasirinkimo tiek, kad greitai išsirinkti praktiškai neįmanoma. Atstatome prarastas jėgas ir toliau nerūpestingai slampinėjame po jau naktinį Zagrebo senamiestį, nusifotografuojame pagrindinėje miesto aikštėje Ban Jelačič, žvilgsniais palydime Šv. Morkaus bažnyčią ir miesto katedrą, auksinį Kroatijos nacionalinį teatrą, ir jau vos panešdami savo pavargusius kūnus grįžtame į mūsų laikinus namus. Tąnakt miegojome ramiai, nes žinojome koks gamtos stebuklas mūsų laukia kitą dieną.

4 diena. Zagrebas – Plitvicos ežerų nacionalinis parkas – Brodarica

Nuvažiuotas atstumas: 330 km
Važiavimo trukmė: ~ 4 val.
Nakvynė:  Guesthouse Brodarica, trivietis kambarys, kaina 26 eurai

Ketvirtoji diena prasideda viltingai, kadangi vis trumpėja laikas, praleidžiamas kelyje, o be to, šiandien aplankysime vieną gražiausių vietų Europoje – UNESCO saugomą Plitvicos ežerų nacionalinį parką. Vakare pasieksime ir Adrijos jūrą, kuri kelionės tikslu pavirto jau išvykus. Vienintelis nepatogumas – tą patį karštą lauko orą pučiantis kondicionierius ir 35 laipsnių karštis už lango.

Kelias nuo Zagrebo iki Plitvicų nacionalinio parko gana kontrastingas. Kelionę pradedame greitkeliu, tačiau iš jo gana greitai išsukame ir tęsiame savo maršrutą miškingomis vietovėmis, paprastu dviejų juostų keliu. Gamta – kuo gilyn, tuo gražyn. Apsupti vis aukščiau besistiebiančių Dinarų, vingiuotu keliu pasiekiame miškingas Kapelos kalnų apylinkes ir apie 600 metrų virš jūros lygio tyvuliuojantį nacionalinį parką.

Susimokėję po 180 kunų (apie 24 eurus) už bilietus, išsirenkame maršrutą (parko lankytojams rekomenduojami 3 skirtingos trukmės maršrutai, kurių trukmė – nuo 2 iki 8 valandų),  leidžiamės sarpantinais žemyn ir žavimės akinamo mėlynumo vandens spalva bei 16 ežerų jungiančiais kriokliais su kaskadomis. Aukščiausias parke esantis krioklys Veliki Slap yra net 76 metrų aukščio. Skaidriame it stiklas ežero vandenyje ramiai plaukioja gausybė plika akimi matomų upėtakių, paprastųjų rainių ir kitų šioms apylinkėms būdingų žuvų rūšių atstovų. Nacionaliniame parke randama ties išnykimo riba buvusių vėžių, bei netgi retų išskirtinai šiaurinei Adrijos jūros pakrantei būdingų varliagyvių – Europinių protėjų.

 

Per keletą valandų, besigrožėdami viena gražiausių Europos vietų, nukankame iki Kozjako ežero, per kurį į kitą krantą lankytojus plukdo nemokami keltai, zujantys pirmyn atgal maždaug kas 5 – 10 minučių. Įsitaisę pirmoje eilėje grožimės geriausiu filmu, kurį surežisavo Motina gamta, išlipam kitame krante, ir po truputį, besigėrėdami šiuo meno kūriniu, judame link automobilio.

IMG_1246

Dar kelios valandos kelio, ir jau sutemus pasiekiame nedidelį pakrantės miestelį, Šibeniko ir Splito pašonėje esančią Brodaricą. Prie nakvynės vietos mus pasitinka lyg tyčia tik vokiškai ir kroatiškai kalbanti šeimininkė, su kuria vargais negalais susikalbame (bent jau atrodė, kad susikalbėjome) dėl visų detalių, pastatome automobilį, ir pėdiname į nediduką miestelio uostą. Pagaliau – griūname prie Adrijos ant mums neįprastos akmenų paklotės ir su pasigėrėjimu žvelgiame į vos už kelių šimtų metrų nuo kranto esančią Krapanj salą, kurioje, panašu, vyksta neblogas vakarėlis. Tačiau šiandien mums ne vakarėliai galvoje. Lendame į naktinę Adriją ir pagaliau pradedame suprasti į kurią pusę pasisuko mūsų neplanuotos atostogos. Atrodo, kad plano nebuvimas privedė prie geriausio plano. Saldžių sapnų, miela Adrija. O rytoj – į Šibeniką, Splitą, ir Makarską. Laikas prilėtinti tempą.

5 diena. Brodarica– Šibenikas – Splitas – Makarska

Nuvažiuotas atstumas: 145 km
Važiavimo trukmė: ~ 3 val.
Nakvynė:  Studio apartmani Ravlic, dvivietis kambarys, kaina 33 eurai

 

Ryte, vos pramerkę akis, traukiame prie Adrijos rytiniam atsigaivinimui ir toliau kelionę tęsiame vietinio kroato, su kuriuo susipažinome tarptautiniame projekte Lenkijoje, pasiūlytu D8 keliu, kuris prasideda pasienyje su Slovėnija ir vingiuodamas greta Adrijos krantų veda keliautojus per Rijeką, Senj, Zadarą, Šibeniką, Splitą, Upuzeną, iki pat Dubrovniko ir sienos su Juodkalnija. Nors šiuo keliu teks važiuoti ilgiau nei greitkeliu, tačiau sutaupysite šiek tiek kelių mokesčių, o be to – suprasite, jog šiuo keliu važiuoti vienas malonumas. Beveik visą laiką teks važiuoti Adrijos jūros pakrante ir neišvengiamai grožėtis pajūrio miesteliais, įlankomis, tiltais, kalnų upėmis ir tolumoje plytinčiomis, saulę slepiančiomis kalvomis.

20170708_122516

5 dieną suplanavome aplankyti keletą miestų, o pirmasis jų – už mažiau nei 10 kilometrų nuo Brodaricos esantis Šibenikas, išsidėstęs prie Krka upės žiočių. Šis miestas yra vienas iš pagrindinių Kroatijos renesansinės epochos kultūros centrų. Šibenikas yra įkurtas 11 amžiuje ilyrų tvirtovės vietoje ir pasižymi tuo, jog yra išdėstytas amfiteatro forma. Nuo viršutinių amfiteatro „aukštų“ atsiveria nuostabi miesto ir apylinkių panorama. UNESCO saugomas nedidukas senamiestis žavus savo siauromis gatvelėmis ir jus tikrai nustebins tuo, jog kopiant link Šv. Mykolo tvirtovės beveik visi keliai baigsis ties namų durimis, o ne teisingu keliu aukštyn. Važiuojate į Splitą ar Krk apylinkes? Rekomenduojame neaplenkti ir žaviojo Šibeniko. Tikrai verta.

Iš Šibeniko traukiame į taip pat gana netoli esantį Splitą. Šis miestas yra mėgiamas kelionių organizatorių, todėl įsigiję pažintinę ar poilsinę kelionę į Kroatiją, veikiausiai aplankysite ir Splitą – didžiausią ir svarbiausią Dalmatijos regiono miestą, įsikūrusį nedideliame pusiasalyje. Šiame mieste daug bažnyčių ir kitų archeologinių paminklų. Miesto uostas įprastai sklidinas prabangių jachtų ir kruizinių laivų bei prie palmių besifotografuojančių turistų. Ko gero populiariausias Splito lankytinas objektas – 3 amžiuje pastatyti Diokletiano rūmai, kuriuos sudarė dešimtys įvairios paskirties statinių, tarp kurių dabar yra išlikusios rūmų sienos, vartai ir bokštai, o įvairioms reikmėms naudoti pastatai šiuo metu atlieka jau kitokią funkciją. Šių UNESCO saugomų rūmų teritorijoje ir pastatyta didžioji dauguma Splito istorinių paminklų.

 

Iš Splito, besvarstydami kas ir per kiek laiko nutiesė šį tobulai išsirangiusį D8 kelią, traukiame į vieną žymiausių Kroatijos kurortų – Makarską, įsikūrusią aukščiausios Dinarų Biokovo kalnų viršūnės papėdėje. Siauromis gatvelėmis kylame į statų kalną link savo apartamentų, prie kurių mums, lyg žinodama ko laukia, o gal – tiesiog pamačiusi automobilį lietuviškais numeriais, mojuoja bendraamžio vaikino Jure mama, kuri su sūnumi savo name įrengusi kone 10 įvairaus dydžio apartamentų. Pats Jure pasirodo itin svetingas. Prieš tempiant lagaminus į kambarį, lyg 3 dieną persekiojančio 35 laipsnių karščio būtų negana, jis atsineša du butelius, kurių viename, pasirodo, tradicinis kroatų gėrimas, „vos“ 60 laipsnių stiprumo naminė rakija, o kitame – taip pat vietinis vyšnių likeris. Šeimininkas pasakė – klientai padarė. Šiluma nuo 35 pakyla iki 40 laipsnių celsijaus, tad nieko nelaukdami leidžiamės į sausakimšą pajūrį ir lendame į žydrąją Adriją. Vakare laukia ilgas pasivaikščiojimas ilga palmių nusagstyta Makarskos promenada, arba, paprasčiau sakant, Makarskos „Basanavičiaus“ gatve. Tik ji čia daug mielesnė.

 

Beje, jeigu lankysitės šiame populiariame kurorte – raginame bent kartą leisti sau paragauti vietinės žuvies, kurią gana nebrangiai galite įsigyti ant jūros kranto įrengtuose restoranuose. Skanus maistas ant jūros kranto – tobulas derinys. O restoranų čia daugybė, taigi pasirinkti tikrai turėsite iš ko. Miestas iš tiesų labai gyvas, tik mes jau nelabai.  Todėl išbandę pasiūlytą derinuką keliaujame ilsėtis ir džiaugiamės, jog 6 kelionės diena pagaliau mums leis miegoti tiek, kiek norime.

6 diena. Makarska

Nuvažiuotas atstumas: –
Važiavimo trukmė: –
Nakvynė:  Studio apartmani Ravlic, dvivietis kambarys, kaina 33 eurai

Pagaliau. Automobilio raktai kažkur giliai kuprinėje, o gal iš viso nežinau kur jie. Bet ir nereikia žinoti. Nerūpestingai susirenkame dieną mums galinčius pasitarnauti daiktus (rankšluosčius, kepures, akinius nuo saulės ir šiek tiek kroatiškų kunų) „ridenamės“ nuo kalno tiesiai į akmenuotą paplūdimį ir išsitiesę ant rankšluosčių per kelias valandas iškepame taip, kad, atrodytų, du metus saulės nebuvome matę. Beje, taip paprastai Makarskoje po giedru dangum nepagulėsi. Būtinas poilsio čia akcentas – ledai. Daug ledų. Juos čia pardavinėja už kiekvieno kampo. Jų čia tiek rūšių, kad visų išragaut nespėsite, o ir kainos tikrai nesikandžioja.

 

Po truputį vakarėjant, nebegalėdami toliau leisti saulei be pasigailėjimo žaisti su mūsų oda, nerangiai kylame iš savo sunkiai išsikovotų vietų ir sudarome artimiausių kelių valandų strateginį planą. Turintiems laiko rekomenduojame užkilti į greta miesto esančias viršukalnes ar nuplaukti su jachta į netoli esančias Hvar arba Brač salas, o jeigu turite mažiau laiko arba ribotą biudžetą – tuomet jums pasitaikė puiki proga nueiti nuo vieno iki kito Makarskos galo (mes taip pat pasirinkome šį variantą). Miestas yra sudarytas tarsi iš dviejų įlankų, kurių vienoje įsikūręs uostas, o jas skiria į jūrą drąsiai išsišokęs Šv. Petro pusiasalis.

 

Lighthouse. #Makarska #makarskarivjera #lighthouse #nature #croatia #dinars #alps #dalmatia

A post shared by Laurynas (@sanyrualz) on

Jeigu pati Makarska pilna barų, restoranų, prekeivių, gatvių artistų ir yra puikiai pritaikyta turistams, tai šiame nedideliame pusiasalyje galima pasijausti kaip dykumoje, kurios pakraštyje stovi tartum miražas iškilęs švyturys, o viduryje, apsupta laukinės gamtos ir dangų remiančių agavų stūkso sena bažnyčia. Pusiasalį supa uolėtas paplūdimys, kuriuo džiaugiasi nardymo mėgėjai, ir nesigėdydami savo intymias vietas į visas puses it modeliai ant podiumo demonstruoja nuogaliai. Jeigu lankotės Makarskoje – šio pusiasalio takais pasivaikščioti būtina! Greta miesto, į pietryčius nuo uosto, plyti didesnis Osejava miško parkas, kuriame taip pat galite atgaivinti savo kūną ir mintis.

 

Temstant užsukame į dieną turistus plukdžiusį, tačiau vakare vietinės virtuvės patiekalus siūlantį uoste prisišvartavusį seną pramoginį laivą ir paragaujame vietinio naminio vyno.  Likusį laiką tradiciškai leidžiame šurmuliuojančiose pagrindinėse miesto gatvelėse, apsilaižydami skanaujame vietinę ant grilio paskrudintą skumbrę, ragaujame kroatiško „Karlovac’o“ ir mėgaujamės ramiai akmenukus gludinančia Adrija. Romantišką atmosferą pagyvina tolumoje žybsinčios Bračo salos, Sumartin miestelio šviesos ir iš už kalno išlindusi ryški pilnatis. Lipdami link savo apartamentų lyg ir džiaugiamės, jog kitą dieną važiuojame toliau į pietryčius. Ne dėl to, kad mums čia nepatinka. Makarskoj tikrai labai gera. Bet… tas status kalnas iki apartamentų…

 

7 diena. Makarska – Podgora – Podaca

Nuvažiuotas atstumas: 37 km
Važiavimo trukmė: 30 min.
Nakvynė:  Guest House Podaca, dvivietis kambarys, kaina 44 eurai

Atsikėlę suprantame, kad kitą naktį ko gero teks rasti būdą miegui ore, nes kūnas prie jokių paviršių lietis nebenori. Kremas nuo saulės akivaizdžiai pradėtas naudoti gerokai per vėlai, todėl net atsisėsti į automobilį tampa nemenku iššūkiu. Tačiau šiaip ne taip paliekame laikinus namus, pamojuojame visai greta mūsų terasos stūksantiems kalnams ir išriedame link gerokai mažesnio Podaca miestelio, kuriame, dar būdami Makarskoje, užsisakėme dvi nakvynes.

Pakeliui užsukame į Podgoros miestelį, kuriame atostogas leidau kadaise vaikystėje, kai dar nesupratau ką reiškia keliauti ir nenumaniau kokį malonumą man ateityje teiks kelionės. Ypač tokios, kurių organizatorius, gidas ir vairuotojas esu aš pats. O Podgora pasikeitusi. Čia daugiau kavinių, restoranų, tačiau mažiau medžių. Akivaizdu, kad apylinkes nusiaubė dideli gaisrai. Gasdinančiai, kaip kino filmuose, atrodė ir anglimi virtusiais medžiais nusėtos pakelės. Visa laimė – kad Kroatijos ugniagesiams gaisrus, panašu, pavyko užgesinti laiku, šiems nepasiekus miestų ir nepasiglemžus didžiosios dalies augmenijos ir pačio miestelio. Podgora – maža, tačiau žavi, todėl ieškantiems ramybės šis miestelis būtų tikrai neblogas pasirinkimas.

 

Iš Podgoros traukiame į Makarskos Rivjeros miestelį Podacą, kuris šiomis dienomis taip pat yra orientuotas į turizmą. Aplinka čia panaši kaip ir Makarskoje. Iš vienos pusės miestą gaubia kalnai, iš kitos – skalauja jūra, o už jos – matyti Hvaro sala ir Pelješaco pusiasalis. Maži jaukūs paplūdimiai, kurie dienomis pilni žmonių, vietas savo patiestais pledais užsiimančių dar iš vakaro, ir du vietinių svečių namų restoranai. To visiškai pakanka norint pasigrožėti Kroatijos gamta Podacoje. O mes, toliau mėgaujamės atostogomis, kurių neturėjo būti ir pamažu pradedame suprasti, kad tikrai, lyg niekur nieko, dviese atvažiavome į Kroatiją.

 

Nors buvo sunku palikti apartamentus, iš kurių balkono visu gražumu atsiveria nuostabi mergina – Adrija, ir pėdinti į paplūdimį, tačiau kūnas reikalavo vandens, o skrandis – į parduotuvę, irgi vandens. Tik ne tokio sūraus. Toliau mėgaujamės nieko neveikimu ant jūros kranto ir tikriname ledų skonius. Temstant pasivaikštome turistams pritaikytais pakrantės takeliais ir stebime naktinį jūros gyvenimą. Pro betono plyšius ropinėja vėžiai, jūroje plaukioja neaiškūs gyviai, o dugnas, maudytis nepritaikytose vietose, nusėtas jūrų ežiais. Vakare laiką leidžiame ant jūros kranto, pasislėpę po jaukiomis restorano lemputėmis, už kurias ryškiau šviečia vis dar nesitraukianti pilnatis. Gera. Ramu. Ne kitaip. O dar ta šviežia garuojanti žuvis ant stalo ir mylimas žmogus šalia… Mmm…

8 diena. Podaca

Nuvažiuotas atstumas: –
Važiavimo trukmė: –
Nakvynė:  Guest House Podaca dvivietis kambarys, kaina 44 eurai

Nors šiandien lyg ir turėjome minčių traukti į Dubrovniką, tačiau paveikti nesitraukiančio karščio, ir supratę, kad į šitą šalį grįšime tikriausiai dar ne kartą, Dubrovniką paliekame kitiems metams. Kai karštis tampa nebepakenčiamas, važiuoti automobiliu su neveikiančiu kondicionieriumi tampa misija neįmanoma, tad nealiname savęs ir skiriame dar vieną dieną poilsiui. Laiko ištekliai riboti, netrukus laukia kelionė atgal, o jėgų, atrodo išnaudojome daugiau nei gauname energijos.

Ši diena turbūt ramiausia visoje mūsų kelionėje. Neskubėdami pasigaminame pusryčius ir mėgaujamės prieš akis matomu paveikslu. Akivaizdu, kad rezervuoti kambarį su vaizdu į jūrą buvo puiki mintis. Kadangi oda jau spėjo nudegti ir beveik nusilupo, praktiškai visą dieną tenka slėptis pavėsyje, dėl kurio kovoja kiekvienas turistas, slenkant saulei pamažu traukdamasis į priešingą virš galvos esančios medžio šakos pusę ir stengdamasis nepalikti šešėlio be savo šeimininko. Ilsimės ir džiaugiamės, kad šį kartą nevažiuoti į Dubrovniką buvo gera idėja. Turėsime paskatą kitais metais grįžti. Ne tik į Dubrovniką reikės nuvažiuoti, bet ir neaplankytus Krka krioklius, nuplaukti į nuostabias salas, kuriose verda kitoks gyvenimas.

 

Saulei po truputį leidžiantis ištrūkstu pasirinkti natūralių lauktuvių – kriauklių ir gludintų stiklo šukių. Ligą rinkti viską kas gražu turiu dar nuo gilios vaikystės, ir nepanašu, kad nuo jos yra vaistų. Jeigu 2050 metais pamatysite paplūdimyje kriauklių akmenuotame paplūdimyje bandantį iškasti į antrąjį gyvenimo penkiasdešimtmetį įkopusį vyrą – ko gero tai aš.

Vakarop traukiam pajūrio takeliais link Podacos „kaimynų“ – su ja besiribojančio Bristo miestelio ir pastarąjį iš kitos pusės saugančio Gradaco. Negali nežavėti ant pat jūros kranto stovintys svečių namai ir prie staliukų, vos keli metrai nuo jūros, stalo žaidimus žaidžiantys ar tiesiog besišnekučiuojantys turistai, iš kurių emocijų matyti atsipalaidavimas ir meilė gyvenimui. Na, bent jau meilė atostogoms. Briste užeiname į gėrimų barą ant… uolos. Taip, tiesiog ant uolos. Atsisėdame į patį kampą, jaučiamės lyg kabantys ant vandens, ir užsisakę gėrimų mėgaujamės paskutiniu vakaru Kroatijoje. Paskutiniu šiemet. Kaip ir sakiau, čia dar sugrįšime.

Gradaco taip ir nepriėjome, tad tikėdamiesi, jog pastarasis nesupyks – traukiame pajūriu atgal. Podacos paplūdimyje dar kartą pasimėgaujame paskutiniu vakaru, dėl viso pikto. Paskutinį kartą užsisakau dar šiandien ryte šeimos restorano šeimininkų iš jūros pargabentos žuvies. Tik šį kartą net nežinau kokios, kadangi MENIU parašyta tiesiog „local fish“. Žuvis skani, šviežia, prideda papildomo pasitenkinimo atostogomis ir leidžia susipažinti su Kroatijos virtuve. Nėra net ką lyginti. Kainos/kokybės santykis geresnis nei Lietuvos pajūryje. Nors ne santykis geresnis. Ir kaina geresnė, ir kokybė. Lygiagrečiai. Tokį maistą kad ir kas dieną valgyčiau.

Pasisotinę valandėlę pailsime besimėgaudami ramiai akmenukus skalaujančia jūra ir beieškodami giedrame danguje grįžulo ratų. Laikas. Rytoj pradedame kelionę namo, kad ir kaip norėtume čia likti dar keliom dienom. O gal keliom savaitėm. Įdomu kokiu maršrutu grįšime? Mums irgi buvo įdomu,bet maršruto dar nebuvome sugalvoję. Ateis rytojus, tada ir sugalvosime. Būtent pasirinkimo laisvė ir yra didžiausias kelionių automobiliu privalumas. Važiuoji kur nori, kaip nori ir kada nori.

9 diena. Podaca – Brno (Čekija)

Nuvažiuotas atstumas: ~1000 km
Važiavimo trukmė: ~10 valandų
Nakvynė:  Hostel Eleven, dvivietis kambarys, kaina 24 eurai

Septintą ryto skamba žadintuvas. Keliamės, lengvai užkandame ir leidžiamės laiptukais į paplūdimį. Metas atsisveikinti, metas atsisveikinti. Žmonių beveik nėra, visi dar miega. Tik vienas kitas aktyvesnis turistas dar nespiginant saulei bando sudeginti kelis šimtus kalorijų, kažkur tolumoje aplink nakčiai prie plūdurų pririštas valteles plaukioja senyvo amžiaus vyriškis.

 

Stairs to heaven. #podaca #croatia #roadtrip

A post shared by Laurynas (@sanyrualz) on

Šokame į skaidrų Adrijos vandenį pas žuvytes, kurias čia, atrodo, kažkas iš akvariumo suleido, ir pasimėgaujam paskutiniu pasiplaukiojimu. Atlikę ritualą nepamirštame pasakyti Adrijai kokia ji nuostabi, atsisveikinam, padėkojam už puikų laiką ir traukiam atsisveikinti su apartamentų šeimininkais.

Ryte, paskaičiavę atstumus tarp miestų ir supratę, kad dar kartą nakvoti Austrijoje būtų prabanga, o be to – leidimas važiuoti Slovėnijos greitkeliais šiandien baigsis, nusprendžiam, kad kita mūsų stotelė – Čekijos Brno miestas. Taip įveiksime pusę kelio, likusio iki gimtosios Lietuvos, ir turėsime daugiau laisvo laiko paskutinėms dviems dienoms. Grįžtame iki Makarskos, nusiperkame po keletą atvirukų bei magnetukų (o kaipgi be jų) ir pasukame link greitkelio. D8 keliu važiuoti atgal nors ir nekainuoja, tačiau prabangu laiko prasme. Kelias čia visuomet vingiuotas, nuolat ribojamas iki 50km/h, todėl renkamės greitkelį ir spaudžiam iki Kroatijos – Slovėnijos sienos. Atstumtas laukia didelis, tačiau pasirįžau jį įveikti. Sustoję pasipildyti degalų atsargas prisimename, kad dar neužsisakėme nakvynės. Bet ir negalėjome užsisakyti. Juk nežinojome kur važiuosime. Todėl užsirezervuojam kambarį hostelyje Brno senamiestyje, pasipildom geriamo vandens atsargas ir su pilnu baku traukiame link Čekijos.

Vėlgi, negalima nesigrožėti Kroatijos keliais. Daugybė tunelių, tiltų, nerealiai gražus upių, slėnių ir Dinarų derinys, į kurį norisi žiūrėti dažniau nei į kelią. Vairuoti malonu, tačiau susitaikykite, jog už kelius teks susimokėti. Ir nemažai. Pravažiavę mokamas atkarpas iki Slovėnijos sienos už greitkelį susimokėjome daugiau nei 30 eurų, o dalimi šių kelių teko važiuoti dar vykstant link pajūrio. Taigi viso Kroatijoje už kelius teko sumokėti per 50 eurų. Na, suma nemaža, tačiau širdies neskaudėjo taip, kaip važiuojant remontuojamais Slovėnijos keliais.

Vos kirtus Čekijos sieną, Mikulovo miestelyje, saulė staiga pradingsta, 35 laipsnius karščio keičia maždaug 15 laipsnių žemesnė temperatūra, o automobilių koloną, judančią per miestelį 30 km/h greičiu pasitinka audra, kuri priverčia stabtelėti šalikelėje ir saugiai laukti liūties susilpnėjimo. Lyja taip, kad valytuvai nespėja valyti lango, o priešais važiuojantys automobiliai atneša tokią vandens bangą, jog baisu, kad automobiliui netektų amfibija pavirsti.

 

Morning in Brno. #Czechrepublic #Brno #citylife #morning #roadtrip #from35to20

A post shared by Laurynas (@sanyrualz) on

Temstant atvykstame į antrą pagal dydį Čekijos miestą – Brno, tiksliau – jo senamiestį, kuriame mūsų laukia nakvynė. Nors hostelio aprašyme buvo nurodyta, kad galima pasistatyti automobilį nemokamai, tačiau paaiškėja, kad automobilį nemokamai galima laikyti netoli esančiose gyvenamųjų namų aikštelėse, kuriose vietų, žinoma, neradome. Po ilgų paieškų automobilį palikome mokamoje vietoje netoli hostelio ir išėjome pasivaikščioti Brno senamiesčiu. Čia nustebino gana žemos maisto prekių ir alkoholio kainos. Užėjus į pirmame hostelio aukšte esantį iš pažiūros gana prabangų kokteilių barą pamatėme, kad gėrimai čia pigesni nei Lietuvos tinklinėse picerijose ar eilinėse „aludėse“. Pavyzdžiui, už vietinio alaus bokalą sumokėjau apie 30 čekijos kronų, tai yra apie 1,17 euro. Nuovargis daro savo, todėl pro langą pasigrožėję Dominikonų vienuolynu patraukėme užtarnauto poilsio.

10 diena. Brno – Lodzė (Lenkija)

Nuvažiuotas atstumas: ~460 km
Važiavimo trukmė: ~4 valandos 30 minučių
Nakvynė:  Cynamon Hostel, dvivietis kambarys, kaina 22 eurai (su pusryčiais)

Brno, Čekija

Brno, Čekija

Kadangi dar būdami Kroatijoje priėmėme protingą sprendimą važiuoti teisiai į Čekiją, sutaupėme laiko ir galėjome leisti sau rytinį pasivaikščiojimą Brno. Susimokėję už papildomą stovėjimo laiką patraukėme į Brno širdį ir papusryčiavome. Apėjome senamiestį, įamžinome miesto bažnyčias ir užlipome į žymiąją Špilberko pilį, kurioje kadaise buvo kankinami žmonės iš visos Europos. Sąlyginai nebrangiai papietavome pagrindinėje miesto aikštėje ir pajudėjome link antrojo pagal dydį Lenkijos miesto Lodzės, kurią nusprendėme pasirinkti atsižvelgę į savo tikslą pamatyti kuo daugiau skirtingų miestų ir faktą, jog Lodzė yra praktiškai pakeliui link Lietuvos, visai netoli Varšuvos.

 

Lunch at Brno. #brno #czechrepublic #roadtrip #couple #europe #lunch

A post shared by Laurynas (@sanyrualz) on

Kirtę Lenkijos sieną vėl sugrįžtame į nuolatinį šios valstybės teikiamą „malonumą“ – kilometrinius kamščius. Tačiau atidžiai sergėję savo kantrybę pasiekiame Lodzę ir pasistatome automobilį hostelio, kuriame kambarį su pusryčiais užsisakėme likus maždaug valandai iki atvykimo, teritorijoje. Hostelis įsikūręs pagrindinės miesto gatvės Piotrkowska prieigose, todėl, nors atvykome jau sutemus, einame pasivaikščioti po pagrindines miesto erdves. Pirmiausia, kuo sužavėjo Lodzė, arba bent jau kuo ji išsiskyrė lyginant su Varšuva, tai neskoningų reklamų kiekvienoje įmanomoje vietoje nebuvimu. Jeigu įvažiuojant į Varšuvą jau priemiesčiuose pasitinka galybė reklamų, tai Lodzėje tokių nematėme.

 

Šiame mieste, kuriame gyventojų yra panašus skaičius, kaip ir Vilniuje, nėra daug žymių lankytinų objektų, o be to, jei tokių ir būtų – laiko jų lankymui neturėjome. Visgi pagrindinis miesto objektas yra būtent Piotrkowska, tai beveik 5 km ilgio gatvė, kurios didelė dalis yra skirta tik pėstiesiems. Laikoma, kad ši gatvė yra vienas ilgiausių Europoje  tankiai užstatytų prekybos prospektų su pačia didžiausia Lenkijoje parduotuvių, barų, naktinių klubų ir restoranų koncentracija.  Ir iš tiesų, gyvenimas čia verda ir naktimis. Veikia nemažai kebabinių, restoranų, klubų, yra net atskiras barų miestelis (dar viena idėja didiesiems Lietuvos miestams). Tą vakarą mus nustebino ir jaukiai viduryje gatvės įsitaisę gyventojai, žiūrintys didžiuliame ekrane Piotrkowskos gatvėje rodomą kino juostą. Be to, vyko kino festivalis, kurio metu greta pagrindinės gatvės, aikštėje, buvo įrengtos tarsi atskiros kabinos su lovomis, kurių kiekvienoje buvo rodomi įvairūs filmai, o interesantai tiesiog jaukiai įsitaisę lovose mėgavosi kinu po atviru dangumi (trečia idėja didiesiems Lietuvos miestams).

Nors Lodzėje nepraleidome daug laiko, tačiau važiuojant iš tolimos kelionės tai puiki vieta tarpiniam sustojimui. Lietuviai įprastai keliaudami nakvoti stoja Varšuvoje ar dar arčiau Lietuvos sienos, tačiau manau, kad buvusiems Varšuvoje, kitą kartą keliaujant verta užsukti susipažinti ir su Lodze. Juolab, kad miestas, kaip minėjau, yra gana netoli Varšuvos (apie 1 valanda kelio greitkeliu) ir gali pasiūlyti tikrai daugiau nei arčiau Lietuvos esantis Augustovas ar Suvalkai.

11 diena. Lodzė – Vilnius

Nuvažiuotas atstumas: ~600 km
Važiavimo trukmė: ~8 valandos

Paskutinė kelionės diena prasideda gausiais pusryčiais Lodzės hostelyje ir pusiau užsimerkusiomis akimis. Laukia ne ypatingai tolimas, tačiau, veikiausiai, kaprizingas kelias. Ir neklystame. Kaip važiuojant į priekį, taip ir atgal. Iki Varšuvos spaudžiam puikiu nesenai išasfaltuotu greitkeliu, tačiau už Varšuvos pradedam strigti ir su automobilių kolona važiuojam iki pat Lietuvos sienos. Kol buvome išvykę – ir Lietuvoje orai pasitaisė. Sugrįžtant pasitiko pragiedrėjęs dangus ir už reto debesies šonus beslėpusi saulė. Vakarėjant grįžtame į Vilnių ir baigiame savo neplanuotą, bet turiningą kelionę. Čia pat kaprizus po ilgos kelionės parodo ir automobilis, tačiau sugrįžus į Lietuvą šios problemos jau nebegąsdina.

Pavyzdinis mūsų maršrutas

Pavyzdinis mūsų maršrutas

Reziumė (maršrutas, išlaidos, kainos): dėl kaitrios saulės ir tolimos kelionės bei nuovargio teko aplenkti keletą lankytinų objektų, pavyzdžiui Dubrovniką, tačiau važiuoti buvo nediskutuotinai verta. Kadangi į Kroatiją nutarėme grįžti (ankščiau ar vėliau), dėl šių netekčių nesisielojame, o kitos kelionės metu veikiausiai keisime ir maršrutą, kadangi važiuoti per tuos pačius miestus ir tais pačiais keliais kelis kartus paprasčiausiai nuobodu.

Vykstantiems automobiliu į Kroatiją rekomenduotume rinktis du maršrutus, kurių vienu galima važiuoti į priekį, o kitu grįžti (antrojo dar neišbandėme). Pirmasis veda per Varšuvą, Ostravą, Brno, Vieną, Gracą ir Mariborą, o antrasis veda ir per kitus įdomius miestus, kuriuose galėtumėte pakeliui apsistoti trumpai miesto apžiūrai ar nakvynei, tai yra, ne tik per Varšuvą, Ostravą, Brno ir Vieną, bet ir per Bratislavą, Budapeštą, Tuzlą ir Sarajevą. Į vieną pusę paranku vykti vienu, o antru, vykstant išilgai per Kroatiją – grįžti. Tačiau tokiu atveju reikia apsišarvoti kantrybe, kadangi Bosnijoje ir Hercegovinoje gali tekti važiuoti lėtais keliais, vingiuojančiais per kalnų masyvus. Būtina tinkamai pasiskaičiuoti ir numatomas išlaidas už kelių mokesčius, kadangi jų susidaro tikrai nemaža suma.

Bendros kelionės išlaidos siekė apie 1200 eurų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog keliavome automobiliu dviese, jos yra sąlyginai nedidelės. Nuvažiavome viso apie 4150 km, todėl vien už degalus, kurių išnaudojome apie 6 pilnus bakus, sumokėjome apie 300 eurų. Už kelius sumokėjome viso apie 100 eurų, kurių didžiąją dalį, apie 50 – 60 eurų nurėžė mokami Kroatijos greitkeliai. Taigi vien už degalus ir kelius sumokėjome apie 400 eurų, kas sudarė 1/3 visų kelionės išlaidų. Savaime aišku,kad važiuodami, pavyzdžiui, keturiese, kiekvienas turėtumėte, liaudiškai tariant, „susimesti“ po 100 eurų. Tokia suma vienam žmogui, turint omenyje, jog aplankysite tiek daug miestų ir lankytinų objektų, tikrai nėra didelė.

Už 10 nakvynių kelionės metu sumokėjome apie 310 eurų, arba po 155 eurų vienam žmogui. Turint omenyje, kad gyvenome senamiesčiuose arba su vaizdu į jūrą bei kalnus, o Lodzėje gavome dar ir pusryčius, tokia suma puikiai atitiko gautų paslaugų kokybę. Vykstant į tokią kelionę trise, keturiese, ar keliems ekipažams, būtų galima gauti ir pigesnių nakvynių, kadangi turėtumėte galimybę visi drauge išsinuomoti bendrabučio tipo kambarius ir juos pilnai užpildyti. Taigi kelionė vienam asmeniui, įskaitant nakvynes ir išlaidas, susijusias su važiavimu automobiliu, vienam žmogui atsieitų dar pigiau, nei teko pakloti mums. Jeigu kiekvienas mūsų turėjo po 355 eurų būtinųjų išlaidų, tai vykstant didesnėje kompanijoje galima sutaupyti po daugiau nei 100 eurų. 250 eurų už kelionę su nakvynėmis į Kroatiją, aplankant daugiau nei 10 miestų. Skamba viliojančiai, ar ne?

Siekiantiems patirti kuo mažiau išlaidų rekomenduojame nesirinkti nakvynės Austrijoje, kadangi kainos šioje šalyje yra aukštos. Rinkitės nakvynę Čekijoje, ir traukite tiesiai iki Kroatijos sostinės Zagrebo, arba aplankykite Slovėnijos Mariborą, o Vienoje arba Grace sustokite trumpam pasivaikščiojimui, arba mieste praleiskite daugiau laiko, tačiau vienas iš kompanijos įsipareigokite vairuoti naktį ir nugabenti „krovinį“ iki pat Kroatijos. Taip jūsų piniginė išvengs apie 50 eurų nuostolio (darant prielaidą, jog Austrijoje norėsite ir pavakarieniauti ar apsipirkti parduotuvėje). Dėl kainų Kroatijoje nebijokite, galėsite sau leisti pavakarieniauti ant Adrijos jūros kranto tiek populiariojoje Makarskoje, tiek kituose, mažesniuose kurortuose. Maisto prekių kainos parduotuvėse taip pat stipriai nesiskiria nuo lietuviškų. Čekijoje patartina paragauti vietinio alaus, kuris ten nepalyginamai pigesnis. Situacija su Lenkijos kainomis visiems taip pat gerai žinoma.

Jeigu skaitote šį sakinį, tikime, kad Jūs norite keliauti prie Adrijos jūros, o kadangi skyrėte tiek daug laiko skaitydami šį pasakojimą – akivaizdu, jog esate pasiruošę patirti kelionės automobiliu teikiamus malonumus ir malonią Adrijos saulę. Ši kelionė mums kvepėjo kalnais, sūriu Adrijos vandeniu ir žydinčiomis levandomis, tad tikimės jūs taip užuosite sau malonių kvapų. Gero vėjo!

Keletas kadrų iš kelionės: