Atsikeliu ir Jamaika! Ta pati, į kurią nusipirkau bilietus viena viena. Ta, pati, kur Kernagis dainavo, kad „negaliu sugrįžti į Jamaiką, nes niekuomet tenai ir nebuvau“. Ta pati, kur prieš metus išskridau tokia pati viena iš Majamio su labai dviprasmiškom mintim: begaliniu visko troškuliu bei žodžiais „dar dar“ ir tokiu pat begaliniu krebždesiu galvoj, kur Mama savo kiek įmanoma užslėptu susirūpinimu klausė: „Kur??? Į Jamaiką? Viena? Nu, mano vaikas yra beprotė visiška!“

Su ta beprotyste ir nusileidau, o čia bus apie žmones. Nes visi žmonės visose šalyse yra stebuklai! Taip ir Jamaikoj.

Žmonių gyvenimas čia amžinos atostogos ir jie to neslepia. Jie sėdi sau balkonuose, dainuoja rastamaniškas dainas, rūko patys žinot ką, nušoka nuo uolos į nepadoriai žydrą Karibų jūrą, o ta uola tokia aukšta, kad atrodo, jog mirtina, bet gal juokaujat? Paskui jie išneria ir šypsos sau. Bet ne ta plačia amerikoniška, o labiau lietuvių liaudies šypsena. Lėtai sau išlipa, pasikalba su kiekvienu sutiktu, nes panašu, kad visi visus pažįsta, o jei net ir nepažįsta, tai va! Užkalbino ir jau pažįsta. Tada sau sėdasi ant suolo po palme ir pina virves, prie kurių riša kriaukles, o tada riša tau ant kojos, nes čia jo darbas. Tiesiog pint papuošalus ant kojų.

Žmonės čia tokie, kad padarys viską, jog gyvenimas atostogos būtų visiems. Tu paklausi, kur paplūdimys ir jie nusiveda į patį gražiausią paplūdimį, o paskui tyliai laukia tau už nugaros kol atsižiūrėsi. Nesako bereikalingų frazių ir laukia. Paskui įsiveda į lūšnyną, nes pro ten arčiau. Manai, kad mirtis kvėpuoja tau į nugarą, bet ne! Jie pasodina tave ant savo lūšnos laiptelių ir ima su mečete kapot kokosą. Jei tu tyli, jie irgi tyli. Tu valgai kokosą ant lūšnos laiptų, vietiniai kaimynai aplink žaidžia šachmatais, upe irstos laiveliai, temsta. Mirtis ir vėl kvėpuoja tau į nugarą, bet ne! Jie išveda tave ant kelio ir klausia, ar lydėt iki pat tavo vilos. Nereikia? Gerai. Tada paprašo dolerio ar dviejų. Labai ramiai. Atostogose reikia nusipirkt maisto, reikia sumokėt už elektrą ir jų vaikų mokyklą. Tada dar pasiūlo į vakarėlį, nes čia yra jų thing. Ramiu tonu pasiūlyt į vakarėlį. Ne? Gerai.

Jie nekiša tų savo įkyrių pasakojimų apie pastatus, muziejus ir aikštes, nes tokių čia tiesiog nėra. Čia jie turi bažnyčią po palmėm, bangas, parduotuvę, vietinį restoraną ir tą nežmonišką meilę gyvenimui. Bet ne tokią, kur iki nusirovimo, o tokią ramią. Ir dėl to visada sako ONE LOVE. Į tai telpa viskas. Meilė kitiem, sau, savo rožiniais apsilupusiais dažais nuspalvintai parduotuvėlei, palmėm, Bob Marley ir gyvenimui!

Jamaica! One love!