Jeigu kada nors pritrūks naujo vėjo, norėsis pamiršti, kas yra laiko skaičiavimas ar ką reiškia skubėti – ištrūk į Ameriką!

Žodžiu, Amerika man yra toks magiškas kraštas, kuriame neegzistuoja laikas, visai nesvarbu dabar diena ar naktis, pietų metas ar naktipiečiai. Amerika man yra tokia šalis, kuri augina priklausomybę vaizdams ir gyvenimui.

Jau geri du metai, kaip vis dar galvoje braižau praėjusių beveik 300 dienų kelionės žemėlapius. Kalifornijos pakraščiais, westernu atsiduodančiomis užkandinėmis, Niujorko, Dakotos, Čikagos, Nevados, Arizonos ir, toliau lenkiu pirštus, pakampiais. O tuos žemėlapius braižau dėl rimtų priežasčių.

Šiaip kiekvienas mūsų per daug skubame. Skubame ryte, skubame pietaudami, skubame išeiti iš darbo, skubame susitikti su draugais, skubame eiti miegoti, nes ryte gi reikia skubėti į darbą.

O Amerika, nors ir primena man vieną milžinišką skruzdėlyną arba bliūdą mišrainės, kaip pas močiutę ant stalo per didžiąsias šventes, visgi ji moka neskubėti. Ir ne tik moka, bet ir moko. O moko labai paprastai – vaizdais.

Jeigu keliautumėt Ramiojo vandenyno pakrante, Route 1 keliu, suprastumėt ką reiškia stoti kas minutę ir sustojus niekur toliau nenorėti pajudėti. Ir tai tikrai ne dėl to, kad jūsų kompanijoje yra vienas žmogus, kuriam per dažnai prisireikia į tualetą!

Va todėl Amerikoje laiko neskaičiuoji. Jis tiesiog yra. O galbūt ir nėra, visiškai nesvarbu. Nes svarbiausia yra laisvė. Laisvė matyti, keliauti ir grožėtis.

Tai šioje nuotraukoje vienas tų vaizdų, kai netiki, kad tai matai ir, kai galvoji, kodėl to viso viso absoliutaus grožio neįmanoma perkelti į fotografijas!