Kiekvienas turistas, atvykęs į naują miestą, iš karto nori žinoti, ką turėtų čia būtinai pamatyti ar nuveikti. Žinoma, visų pomėgiai yra skirtingi, tačiau šiame sąraše rasite devynis dalykus, kuriuos pats išbandžiau Stambule ir kuriuos noriu rekomenduoti jums.

Architektūros didybė

Stambulo architektūra yra neeilinė, o garsiausi ir didingiausi bei giliausią istoriją turintys objektai – Sofijos soboras bei Mėlynoji mečetė stūkso kone vienoje vietoje.

Tiesa, įėjimas į soborą yra mokamas. Tuo tarpu didybe pulsuojanti Mėlynoji mečetė turistus įsileidžia nemokamai, išskyrus tuomet, kai vyksta musulmonų pamaldos (taip būna maždaug penkis kartus per dieną).

Jeigu nepasirūpinote tinkama apranga, kuria dėvi musulmonai, ne problema. Dėvėjau trumpas kelnes, todėl prie įėjimo į mečetę turėjau apsijuosti aplink save žydrą sijoną, kad kas nors nepamatytų mano plikų kojų. Draugei teko prisidengti galvą.

Tačiau nepasitenkinimo toks dalykas nesukelia – turistams tai lyg mini pramoga.

Futbolo žiūrėjimas su vietiniais

Turkijoje sportas, numeris vienas, yra futbolas, o Stambulas turi net penkias komandas, žaidžiančias aukščiausioje lygoje. Įdomu, jog net keturios iš jų pernai pasidalino pirmas keturias vietas.

Mes pataikėme, jog kaip tik vieną iš paskutinių kelionės dienų mieste žaidė Stambulo „Bešiktaš“ bei „Fenerbahce Ulker“ ekipos. Deja, bilietų į areną gauti nepavyko.

Tai nėra lengvas procesas paprastiems turistams, kadangi daugelis klubų orientuojasi į lojalius savo gerbėjus, kurie dažniausiai ir užpildo arenas.

Vienkartiniai bilietai nėra pardavinėjami, todėl pasirinkome žiūrėti mačą bare su vietiniais.

Aišku, kiek keistoka vadinti tai baru, nes meniu alaus čia nerasite. Visi be išimties siurbčioja arbatą ir vargo nemato.

Kiek sutrikau, kuomet dingo transliacijos garsas. „Techninės problemos“, – pamaniau aš. Visgi apsirikau. Dėl salaho (privalomos musulmonų maldos) turi būti išjungti visi pašaliniai garsai.

Pabandžiau įsivaizduoti kas būtų Lietuvoje, jeigu reikėtų stebėti kaip Jonas Mačiulis įmeta pergalingą metimą rungtynėse su Estija be jokių komentatoriaus emocijų. Gerai, kad Lietuvoje krepšinis yra religija, numeris vienas.

Atraskite naktinį Stambulo grožį

Stambulas yra itin kalvota vietovė, todėl natūralu, jog mieste yra nemažai apžvalgos aikštelių, nuo kurių atsiveria akiai malonus vaizdas. Viena tokių yra įrengta azijietiškoje pusėje ant Camlica kalno.

Po šokių tokių klaidžiojimų visgi radome ją. Nepriekaištingai sutvarkyta, jaukiai įrengta bei pasirūpinta, jog turistai čia atėję galėtų ir pavalgyti, ir atsigerti, ir atlikti gamtinius reikalus.

Nuo šios aikštelės – žymusis Bosforo tiltas bei europinė dalis – lyg ant delno. Turbūt geriausias laikas užsukti į šią vietą yra besileidžiant saulei, tačiau labai sunku tiksliai viską susiplanuoti, nes Stambulo atstumai – ne Lietuvos miestų.

Dar vieną nuostabią panoramą išvysite užlipę į Galata bokštą (Galata Tower) bei iš pradžių susimokėjus 18,5 lirų (apie 5,5 euro).

Pabėkite nuo miesto šurmulio

Nuo perpildyto miesto į jaukią salą Marmuro jūroje – vos už maždaug 3,5 liro (apie 1 eurą). Šalia Stambulo esančios keturios Princo salos nedažnai būna įtraukiamos į kelionių vadovus turistams, bet jos mažų mažiausiai vertos bent vienos jūsų dienos.

Daugiau nei valandą iki jų plaukiantis keltas visiškai sausakimšas.

Dalis jo keleivių dirba Stambule ir grįžta namo ilsėtis, kiti – turistai, vis dar plaukdami renkasi, kurioje saloje išlipti. Man asmeniškai net pats plaukimas keltu buvo įdomi patirtis.

Princo salos ypatingos ne tik tuo, kad čia vilas turi Stambulo grietinėlė jau ne vieną šimtmetį, bet ir tuo, kad čia neleidžiama važinėtis mašinomis. Bet dviračiai ir karietos čia yra tikrai populiarūs.

Mes aplankėme Heybeliada salą. Trys kitos – Kinaliada, Burgazdasi bei Büyükada (didžiausia).

Viskas viename – šokių teatras

Užsienyje dar niekada nesilankiau jokiame teatre ar koncerte, nes dažniausiai viskas vyksta kita kalba ir būna sunku suprasti patį kontekstą. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad Stambulo „Hodjapasha“ šokių teatre viskas kitaip.

Tai yra pats geriausias pasirinkimas, jeigu norite vienu metu paliesti Turkijos kultūrą, muziką, istoriją, tradicijas ir vienam vakarui nuskrieti į viduramžius.

Lankiausi spektaklyje „Baltoji rožė“ (White Rose), vienam asmeniui kaina 80 lirų (apie 24 eurus).

Didžiulės projekcijos ant sienų, daugiau nei šimtas įspūdingų kostiumų, retkarčiais net išsižioti liepiantys šokiai, žiūrovų įtraukimas į vaidinimą, nemokamos vaišės pertraukos metu bei už širdies griebianti istorija su, deja, nelaiminga pabaiga.

Daugiau informacijos galite rasti jų internetiniame puslapyje: www.hodjapasha.com

Jungtis tarp Azijos ir Europos

Bene žymiausias Stambulo objektas – Bosforo tiltas. 1510 metrų ilgio kabantis tiltas buvo pastatytas 1973 metais. Tuo metu tai buvo ilgiausias tokio tipo tiltas už JAV ribų.

Pirmus ketverius metus po atidarymo juo buvo leidžiama vaikščioti pėstiesiems, tačiau po daugybės savižudybių, toks leidimas buvo panaikintas ir dabar juo gali važiuoti tik automobiliai.

Pasižvalgyti nuo Bosforo tilto galima važiuojant metro autobusu tiek iš europinės, tiek ir azijinės pusės. Arba tiesiog nusipirkti turą laivu po Bosforo sąsiaurį ir pamatyti jį visu gražumu iš apačios.

Giliai įaugusios tradicijos

Jau anksčiau minėjau, kad turkai be arbatos puodelio negalėtų ištverti nė dienos, tačiau negalima pamiršti ir turistų itin mėgstamos turkiškos kavos, kurios aromatą sunku su kuo nors sulyginti.

Turkai didžiuojasi ir savo limonadu, bet reikia rasti tinkamą vietą, kad jis būtų šviežias ir gaivus.

Tuomet jis turi visai kitokį skonį, nei tas, kuris patiekiamas turistų nuvalkiotose vietose.

Rūkyti patalpose turkai nevengia, tačiau ne cigaretės čia ima viršų. Kaljanai, arba ten vadinami šišos, yra neatsiejama restoranų dalis.

Užsisakėme ir mes. Padavėjas ne tik atnešė didžiulį kaljaną, bet ir „prarūkė“ jį, kol angliukas gerai įkaito.

„Tobulas darbas“, – garsiai pagalvojau aš, tačiau šis atkirto, kad visai nemėgsta rūkyti.

Esminis skirtumas tarp Lietuvos, kur taip pat galima pasimėgauti kaljano dūmu, jog čia, Stambule, pasibaigus angliukams, jie yra pakeičiami naujais ir niekas neriboja tavo rūkymo laiko. Gali, kad ir visą dieną save taip lepinti, – tik greitai apsvaigsta galva.

Durys į atskirą pasaulį

Kas nėra girdėjęs apie Stambulo Didįjį turgų (Grand Bazaar), šurmuliuojantį tūkstančiais balsų, kvepiantį egzotiškais produktais, mirgantį įvairiausiomis spalvomis ir raštais?

Atrodo, vienas už kitą garsiau rėkiantys prekeiviai padarys viską, kad pas juos, o ne pas konkurentą užsuktų į kairę ir į dešinę besidairantis turistas.

Išties, atrodo, jog norisi įkišti nosį į kiekvieną parduotuvėlę po atviru dangumi ir vien simboliškai nusipirkti kažką ar net išbandyti savo derybų meną.

Modernaus Stambulo širdis

Kiekvienas didesnis miestas turi savo atskirą gatvę, kuri saulei nusileidus užsivelka visai kitokį rūbą. Labiau išsiskiriantį bei maištaujantį. Toks vaizdas, kad čia muzika sklinda iš kiekvieno namo. Visur skirtinga. Todėl atrasti savo vietą galės net pats išrankiausias vakarėlių dalyvis.

Kalbu apie Istiklal gatvę Taksim rajone. Dienos metu čia rasite daugybę garsiausių pasaulio prekės ženklų parduotuvių, restoranų bei viešbučių.

Naktį, kuomet viskas atsirado, duris atveria naktiniai klubai, barai bei kitos vietos, traukiančios žmones atsipalaiduoti.